Danutė Karalevičienė: Nešventiškas vaizdas ir TV ekrane, ir kaime

- Apie Perloją sovietmečiu žinojo kone kiekvienas lietuvis ir laikė savo patriotine pareiga apsilankyti joje ir nusifotografuoti prie čia stovinčio 1931 m. pastatyto paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis". Kaip Perlojos respublikos kaimo bendruomenė švęs Kovo 11-ąją?

- Visada stengiamės šventes paminėti kartu. Kartais renkamės prie Vytauto Didžiojo paminklo, tačiau viskas priklauso nuo oro sąlygų. Kaime daug vyresnio amžiaus žmonių, tad atsižvelgiame į juos. Šįkart nusprendėme Kovo 11-osios paminėjimą surengti bibliotekoje, kad dalyvautų moksleiviai, tai yra nuo jauniausio iki seniausio perlojiečio. Kad būtų ir viktorina, ir papasakojimas, ir pasidalijimas mintimis.

- Ką per nacionalines šventes norėtumėte matyti per televiziją? Ar tenkina tai, ką rodo LRT?

- LRT per nacionalines šventes vis rodo mūsų aukštuosius ponus. O kaip tas paprastas žmogus, atėjęs kad ir į mažą bendruomenės ratelį, švenčia, dalinasi prisiminimais iš ankstesnių laikų, niekada neparodo. O juk žmonėms būtų smagu tai pamatyti, sakytų: „Žiūrėk, to kaimo žmonės va taip daro, ano - va šitaip".

Neseniai žiūrėjau nuotraukas, kaip prieš kokį 20 metų švęsdavome Jonines - būdavo, susirenka prie ežero kokie trys kaimai, net aidi. Žmonės mokėjo iš paprasčiausių dalykų padaryti šventę - visi sueidavo, o dabar visi - kas sau.

- Negaliu nepaklausti apie nuskambėjusias pienininkų protestų akcijas? Ar einame pienininkystės naikinimo keliu?

- Manau, kad kažkas labai negero vyksta Lietuvoje. Vienais metais mes naikiname kiaules, kitais - paukščius, trečiais - šiltnamius. Ir pasižiūrėkite, kas po to išplaukia - milijonai pinigų skiriami „pakelti" kiaulininkystę, šiltnamiams skiriame milijonus, dabar pienui milijonus skirsime. Vadinasi, mes kažko laiku nepadarome.

Kodėl turim skirti milijonus, o negalime iš karto visko sudėlioti taip, kad viskas eitųsi tolygiai, kaip vyksta kitose šalyse. O ką mes darome? Pirmiausia „nuvarome į dugną", o tada galvojame, iš kur milijoną paimti. Ir dar klausimas, kas tais milijonais pasinaudoja?

Tai, kas dabar atsitiko su pienininkyste, tikrai žiauru. Gyvenu Varėnos rajone, kuriame karves galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Čia jau viskas sunaikinta.

Dabar aš jau kitą klausimą keliu. Į Lietuvą kasdien įvežamas „žiaurus" kiekis grūdų. Jų šiandien jau užvežta tiek, kad užteks ir šiems, ir kitiems metams. Tad ką ūkininkai sės pavasarį? Jiems jau nereikia sėti, nes iš jų grūdų niekas nepirks. Dabar ir kukurūzų toks kiekis įvežamas, kad nereikės ir kukurūzų sėti.

Kiekvieną dieną į Lietuvą atvažiuoja dešimtys „furų" su grūdais. Lenkai sugebėjo nuo to apsiginti, mes net nepradedame to daryti. Aš kreipiausi į Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininką Aušrį Macijauską. Sakiau: „Kas darosi? Kodėl jūs tylite, tik aš viena rėkiu?" Jis parašė užklausą. Laukia atsakymo.

Ne tik Žemės ūkio ministerija, bet visa mūsų Vyriausybė visai „nusigrybavo" nekreipdama jokio dėmesio į tai, kas darosi kaime. Atrodo, jog mūsų valdžiai ūkininkų nebereikia.

Panašu, jog kol būsim užsiėmę su pienininkų problemomis, pamatysime, kad sužlugdėme augalininkystę, grūdų sektorių.

Jau aiškėja ir tai, kad mūsų grūdų augintojai penkis metus negaus jokios paramos, nes taip numatyta naujam strateginiam plane. Jeigu taip atsitiks, vadinasi, ateis „berniukai" ir nupirks visas žemes - mus valdys agrokoncernai.