1 nuotr.Nepaprastai sunku įsivaizduoti šiuolaikinį gyvenimą be automobilių, elektros, buitinės technikos ir elektronikos prietaisų. Tačiau pasaulyje esama žmonių bendruomenių, kurie sąmoningai viso to atsisakė ir gyvena panašiai kaip XVIII amžiuje. Tokio gyvenimo idėją įkvėpė XVI a. gyvenęs Menas Simonsas (Menno Simmons), o jo sekėjai vadinami menonitais. Daugiausia menonitų gyvena Šiaurės Amerikoje, jų esama Afrikoje ir Azijoje, o mažiausia - Europoje.
Gyvenimo būdas
Menonitai laikosi pacifizmo ir neginkluoto pasipriešinimo principų. Jie gali paimti ginklą į rankas tik medžiodami, kad prasimanytų maisto, o kariuomenėje jie netarnauja. Meno Simonso sekėjai daugiausia verčiasi žemdirbyste, darbuojasi namie ir augina vaikus. Menonitai gyvena nuo visų atsiskyrę, nepripažįsta technikos pažangos ir nesinaudoja visu tuo, kas už jų bendruomenės ribų tapo įprasta: elektra, internetu, televizija ir bet kokia buitine technika. Be žemės ūkio jie dar taiso kelius netoli savo gyvenviečių, nes šią prievolę jiems užkrovė valdžia, mainais leidusi dirbti žemę.
Jie patys statosi ir įsirengia namus, o statybines medžiagas perka už pinigus, gautus pardavinėjant duonos gaminius, pieno ir mėsos produktus. Tiesa, su išoriniu pasauliu menonitų bendruomenės bendrauja vien per merą - gyvenvietės vyresnįjį. Būtent jis veda visas derybas ir organizuoja prekybą. Kai kurios menonitų bendruomenės darbui naudoja žemės ūkio techniką, pavyzdžiui, traktorių. Bet jį turėti gali tik meras.
Šiuolaikiniai menonitai nesilaiko griežtų aprangos taisyklių, nors tam tikrų taisyklių yra, jos priklauso nuo konkrečios bendruomenės tradicijų ir jų bažnyčios. Visų grupių atstovai dažniausia rengiasi labai panašiai. Drabužius jie siuvasi patys, o audinius perkasi. Vyrų drabužiai turi būti patogūs. Dažniausiai jie vilki paprastus marškinius ir kombinezonus iš tvirto audinio. Moterys rengiasi uždaro kirpimo suknelėmis, vienspalvėmis arba gėlėtomis, ir prisidengia galvas. Vaikų drabužiai atkartoja suaugusiųjų aprangą.
Apie jokias pramogas ir linksmybes bendruomenėse nėra net kalbos, muzikos menonitai nesiklauso, o alkoholis yra griežčiausiai draudžiamas, kaip ir mobilusis ryšys, internetas ar televizija. Neskatinami net šeimų susibūrimai ir pasilinksminimai. Menonitų gyvenimo tikslas - darbas ir bendravimas su Dievu. Tuokiasi menonitai vien su savo bendruomenės nariais, vaikinai gali kurti šeimas maždaug nuo 20 metų, merginos - nuo 19-os. Suprantama, apie priešvedybinius santykius ir trumpus romanus čia net pagalvoti negalima. Jei į gyvenvietes užsuka smalsuolių, jie yra sutinkami įtariai. Vyresnės kartos atstovai nemėgsta būti fotografuojami, bet vidutinio amžiaus žmonės, jaunimas ir paaugliai fotoaparatų objektyvų nesivaržo.
Vaikų auklėjimas
Vaikus menonitai pratina prie darbo nuo mažų dienų. Mergaitės gali melžti ožkas ir karves, gaminti nesudėtingus valgius, siūti drabužius ir megzti. Berniukai padeda suaugusiesiems dirbti žemę, ganyti galvijus, ruošti malkas. Tiesa, visa tai nereiškia, kad menonitų vaikai visiškai nepatiria vaikiškų džiaugsmų. Žaislus mažyliams gamina vietos auksarankiai, specialiai jiems yra gaminami saldumynai iš natūralių produktų. Sulaukę tam tikro amžiaus visi vaikai sėda į vietos mokyklų suolus. Mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti privalo visi. Dėstomi tie dalykai, kurių tikrai prireiks kasdieniniame gyvenime. Anglų kalba būtina prekybai, išmanyti geometriją būtina statant namus, be mechanikos pagrindų neįmanoma pataisyti vežimo. Visi vaikai yra mokomi kuklumo ir klusnumo, pažeidusieji nustatytas taisykles gali būti griežtai baudžiami. Būtent todėl vaikai be suaugusiųjų leidimo stengiasi nieko nedaryti.
Tikėjimas
Menonitai laikosi krikščioniškų gyvenimo normų ir tradicijų. Jie tiki išganymu per Jėzaus Kristaus prisikėlimą, bet atsisako kaip nors dalyvauti politiniame gyvenime. Jie savo misiją mato nuolankioje tarnystėje ir pasiaukojamoje meilėje, tačiau atskalūnams būna itin griežti. Tie, kas nusidėjo ir neatgailavo dėl savo nuodėmės, visai gali būti atskirti nuo bažnyčios, bet dvasininkas būtinai melsis už nusidėjėlį tikėdamasis, kad jis grįš į bažnyčios proglobstį. Politika, karai ir pasaulio sumaištis - visa tai menonitams yra svetima.
Tiesa, pastaraisiais metais atsirado bendruomenių, kurios save vadina „nuosaikiaisiais menonitais". Jie naudojasi technika, bet ją aptarnauja patys. Atskirose grupėse net yra savų koledžų ir universitetų, o jų dvasininke gali būti moteris. Tie, kam teko pabendrauti su menonitais, tvirtina: jie yra labai darbštūs, tvarkingi ir kuklūs, o jų daromi geri darbai gali būti pavyzdys kitiems žmonėms.
