Z.Froidas - psichoanalizės tėvas

Mažasis garbėtroška

Būsimasis psichologas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) gimė 1856 metų gegužės 6-ąją Austrijos Freibergo mieste. Berniukas gimė labai plaukuotas, ir motina tai palaikė pranašingu ženklu: jos pirmagimis taps didžiu žmogumi! Šiuolaikiniai tyrinėtojai pastebėjo: iš bet kurio savo biografijos fakto Z.Froidas mėgo išvesti universalią teoriją apie žmogaus psichikos ypatybes apskritai. Jo motina buvo jauna, miela, linksma ir mylinti laisvę, o tėvas - senyvas, nuoširdžiai tikintis, vergiškai nuolankus, amžinai priversdavęs įspūdžiams imlų Zigį raudonuoti. Štai Z.Froidas užaugęs ir nustatė: kiekvienas berniukas būtinai įsimyli motiną ir nekenčia tėvo (vadinamasis Edipo kompleksas, kaip teigia šiuolaikinė psichologija, anaiptol nėra toks neišvengiamas, kaip atrodė psichoanalizės pagrindėjui).

Berniukui paaugus, mama ėmė jį raginti rinktis sritį, kuriai turėjo skirti gyvenimą ir laikui bėgant išgarsėti. Svajodami mama su sūnumi svarstė įvairiausius variantus: politika, filosofija, gamtos mokslai, meno istorija... Visa tai buvo nepasiekiama - tais laikais Austrijos ir Vengrijos imperijoje žydams buvo draudžiama užsiimti viskuo, išskyrus komerciją, teisę ir mediciną. Komerciją ir teisę Zigis ryžtingai atmetė - liko medicina. Vargingai gyvenančiam prekiautojui vilna teko gerokai pakratyti piniginę, kad sūnus galėtų mokytis Vienos universiteto Medicinos fakultete. Bet ir jo mama, ir jaunesnieji vaikai buvo pasirengę gyventi pusbadžiu, kad tik vyresnėlis išeitų į žmones, ir tėvas nusileido. Medicina Zigmundo netraukė ir galbūt jis būtų ją metęs, jei nebūtų spaudęs laikas: Zigmundas sumanė vesti, o verčiantis privačia praktika buvo įmanoma greitai atsistoti ant kojų.

Meilė ir kokainas

Z.Froidui - 26-eri, Martai Bernais (Martha Bernays) - 21. Zigmundui buvo leista suprasti: vestuvės įvyks tik tada, kai jis pajėgs išlaikyti šeimą. Karštligiškai ieškodamas išeities Z.Froidas ėmėsi chemijos gamyklos užsakymo ištirti mažai žinomą medžiagą - kokainą. Jis nustatė, kad kokainas pasižymi analgetiniu poveikiu, gerina nuotaiką ir didina darbingumą. Eksperimentus Zigmundas atliko daugiausia su savimi ir artimaisiais. Atrodė, dar vienas žingsnis, ir sėkmė - Z.Froido kišenėje, drauge su turtais ir šlove. Jo artimiausias draugas, jaunas gydytojas, per skrodimą užkrėtė pirštą ir jį teko amputuoti. Kenčiančiam skausmą draugui Z.Froidas nedvejodamas pasiūlė kokaino. Viskas baigėsi baltąja karštine: vargšui visur vaidenosi gyvatės, šliaužiojančios per jo kūną. O Z.Froidas ilgam įgijo avantiūristo ir šarlatano reputaciją.

Su Marta jie vis dėlto slapta susituokė. Dešimt metų ši santuoka buvo visiškai laiminga. Psichoanalizės autorius, kuris buvo kaltinamas nuodėmės, laisvų vedybų propagavimu, buvo labai skrupulingas vedybinės ištikimybės klausimu. Iškart po vestuvių jis pažadėjo Martai nesusidėti su „blogomis moterimis“ ir žodžio laikėsi, kad ir kiek jam tas kainavo! Pasak jo, save gerbiantis žmogus turi mokėti tvardytis. Bet vaikai jiems su žmona gimė vienas po kito. Gimus šeštajam vaikui, dukrai Anai, Z.Froidas taip nusikamavo, spręsdamas gimstamumo kontrolės problemą, kad visai prarado susidomėjimą sekso praktine puse ir visą dėmesį sutelkė į teorinę. Ana buvo vienintelė iš jo atžalų, kurią Z.Froidas bent šiek tiek mylėjo. Ir tai todėl, kad nuo trylikos metų ji pradėjo domėtis psichoanalize. Tėviškus jausmus jis atidavė mokiniams, dažnai - bendraamžiams, bet vis dėlto „ne kraujo, o dvasios vaikams“. Jie rinkdavosi pas jį namuose trečiadieniais ir vadinosi „Vienos psichologijos draugija“. Despotiškas „tėvas“ reikalavo, kad „vaikai“ paklustų ir pripažintų jo visišką teisumą, dėl mažiausios išsakytos pastabos įsižeisdavo iki alpimo ir amžiams išvydavo dar vieną „sūnų paklydėlį“, o paskui ilgai jo ilgėdavosi.

Psichiatrija ir seksualine teorija Z.Froidas susidomėjo iškart po „kokaino istorijos“, veikiamas prancūzo psichiatro Žano Marteno Šarko (Jean Martin Charcot), pradėjusio neurozes gydyti hipnoze. Netikėtai pačiam sau Z.Froidas, toks abejingas medicinai, tuo susidomėjo rimtai, aistringai. Tarp kitko, Austrijos ir Vengrijos piliečiui psichiatrija buvo tikra aukso gysla! Juk nervų sutrikimai tuo metu kamavo kas penktą Vienos gyventoją (atsiliepė ir imperijos agonija, ir artėjanti amžių sandūra). Z.Froidas įdėjo į laikraštį skelbimą: „Hipnoze gydau bet kokios prigimties nervų ligas“, ir entuziastingai kibo į darbą. Tik nieko gero iš to neišėjo. Dirbant su pasąmone, hipnozė pasirodė esanti toks pat grubus instrumentas kaip, tarkime, kūjis juvelyrikoje. Pasklido žinia apie nesėkmingus Zigmundo eksperimentus, ir jo reputacijos, regis, jau niekas nebegalėjo išgelbėti...

Gydė tik kitus

Nieko keista, kad ir Z.Froido atrastasis psichoanalizės metodas iš pradžių buvo sutiktas priešiškai. Bet galop Londono universitetas psichiatrą iš Vienos pripažino vienu iš 5 didžiausių to meto mokslininkų. Psichoanalizės pagrindas buvo laisvų asociacijų metodas. Iš paciento nebuvo reikalaujama nieko, išskyrus pinigus („Analizės sėkmė pirmiausia priklauso nuo to, kiek ligonis ja tiki. O patikėti lengviau, kai moki gydytojui gerus pinigus“, - svarstė Z.Froidas, už seansą imdamas ne mažiau kaip 40 kronų) ir plepėjimą, kurio metu anksčiau ar vėliau praslysdavo užmirštų įvykių motyvai, kadaise traumavę paciento psichiką. Vėliau Z.Froidas tyrinėjo ir sapnų prigimtį. Mintis apie tai, kad naktiniai regėjimai - tai paslėptų troškimų kodas, jam atėjo į galvą viename restorane. Zigmundas net paprašė savininko pakabinti lentelę: „Čia, 1895 m. liepos 24-ąją, ketvirtadienį, terasos šiaurės rytų kampe daktaras Froidas atskleidė sapnų paslaptį“. Tas nepakabino ir smarkiai apsiriko - vos per keletą metų viskas, kas susiję su dr. Froido vardu, nepaprastai išpopuliarėjo, nes jis išties išgydė daugybę žmonių.

Vienintelis pacientas, kurio neurozės daktarui niekaip nepavyko įveikti, buvo jis pats! Jį nuolat ištikdavo gilios depresijos priepuoliai. Daugybę metų Z.Froidas paniškai bijojo važinėti geležinkeliu, o kai šią baimę įveikė, įgijo kitą: pavėluoti į traukinį, tad į stotį atvykdavo likus kelioms valandoms iki traukinio išvykimo. Dar jis nežinia kodėl bijojo... atsidurti Romoje. Po visą Italiją keliavo ne kartą, o į Romą - nė už ką! O kai įveikė save, ėmė liguistai veržtis į Romą, nebegalėjo gyventi be šių „nuodėmingų“ kelionių. Net garsioji Z.Froido antikvarinė kolekcija (romėnų, graikų, egiptiečių dirbiniai) buvo jo ligos išraiška. Visos tos vazos, statulėlės, amuletai, žiedai, kaip ir Italijos sostinė, vienu metu ir žavėjo Z.Froidą, ir kėlė jam nerimą: tai buvo materialus įrodymas, kad viskas praeina, kad gyvenimą persmelkia mirtis. Visa tai išanalizavęs Z.Froidas padarė išvadą: jo neurozė - paniškos mirties baimės ir kartu jos traukos pasekmė. O čia dar prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kontūzytus kareivius, grįžusius iš apkasų, kamavo aiškiai kitokie išgyvenimai negu prieškarinius pacientus. Ir Z.Froidas sukūrė naują teoriją: ne vien seksu gyvas žmogus! Agresija arba mirties trauka - toks pats natūralus biologinis stimulas kaip giminės pratęsimo instinktas.

Šlovė ir mirtis

Praėjo keletas metų, ir Zigmundo mintys apie mirtį, deja, įgavo gerokai didesnio konkretumo. Kai gydytojai jo gerklėje aptiko mažytį augliuką, jis tikėjosi, kad tereiks mažytės operacijos. Ji nepasisekė, ir Z.Froidas vos nenukraujavo. Auglys pasirodė esąs piktybinis... Bet Z.Froidas gyveno dar 16 metų, atlaikė dar 32 panašias operacijas, nešiojo žandikaulio protezą ir buvo priverstas kartais valgyti per vamzdelį, įleistą į nosį. Praktikos jis taip pat nemetė ir priimdavo iki 6 pacientų per dieną.

1938 m. ištiko dar viena bėda, tik šįkart ne vieną Z.Froidą, bet ir visus Austrijos žydus: šalį užgrobė Adolfas Hitleris... Prieš tai Berlyne Z.Froido knygos tarp kitų „netinkamų“ buvo sudegintos. Z.Froidas ta proga pareiškė: „Kokia pažanga! Viduramžiais būčiau sudegintas pats, o dabar tenkinamasi tik knygomis.“ Dėl pažangos jis, aišku, paskubėjo: vėliau koncentracijos stovyklose žuvo jo keturios seserys. Galbūt naciai tokį likimą ruošė ir jam, bet iš pradžių, įžengę į Vieną, tiesiog skyrė jam namų areštą, o turtą konfiskavo. Jį išgelbėjo tik pasaulinė šlovė. Viena iš jo mokinių - Graikijos princo Georgo žmona Mari Bonapart (Marie Bonaparte) sukėlė ant kojų Ispanijos ir Danijos karalius, prezidentą Teodorą Ruzveltą (Theodore Roosewelt) ir diktatorių Benitą Musolinį (Benito Mussolini), dešimtį įvairiausių ambasadorių ir porą dešimčių konsulų (kuriuos arba jų giminaičius, arba jų draugus Z.Froidas gydė nuo neurozių). Galop naciai sutiko išleisti Zigmundą su žmona ir dukra Ana į užsienį, bet už 100 tūkst. šilingų išpirką. Juos už mokytoją sumokėjo ta pati M.Bonapart.

1938 m. birželio 14-ąją Z.Froidas paliko Vieną, kurioje gyveno 78 metus, ir išvyko į Paryžių, o paskui į Londoną. Vos baigėsi persikraustymo rūpesčiai, atsinaujino liga. Prieš mirtį didysis psichoanalitikas sunaikino didžiąją dalį savo dienoraščių, artimiesiems paaiškinęs: „Juose pernelyg daug skausmingų dalykų. O aš nenoriu, kad psichoanalizė būtų vertinama kaip pakrikusio proto vaisius.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“