Vinstonui Čerčiliui užteko 5 minučių, Fideliui Kastrui neužteko 4 valandų: kalba politikai

Jų kalbos - pilnos įvairių formuluočių, kartais pernelyg sudėtingų, kartais paprastų, kurios auditoriją galėdavo įkaitinti iki fanatizmo. F.Kastro kalba pateko į Gineso rekordų knygą dėl trukmės - 4 val. 29 min., nors yra žinoma ir ilgesnių. Priešingas pavyzdys yra lakoniška, spartietiška V.Čerčilio kalba - jam užteko ir 5 minučių.

N.Chruščiovas kalbėdamas Jungtinėse Tautose prisiminė žvirblius, o J.Gebelso kalba buvo tokia emocionali, kad jis kalbėdamas numetė 3 svorio kilogramus.

Politikų pasisakymų tikslas - pasiekti tam tikrą rezultatą, todėl ir senais laikais, ir šiuolaikinėje visuomenėje jiems buvo ir yra padedama sukurti kalbos tekstą, į jį įterpiant žodžius, kurie padeda manipuliuoti žmonėmis.

Politikoje nėra „gerai" ar „blogai", yra „naudinga", todėl per kalbas politikai ir valdininkai stengiasi pasiekti konkretų tikslą. Bet daug kas priklauso ne nuo paties teksto, o nuo kalbančiojo ir jo gebėjimo išlaikyti klausytojų dėmesį.

Istorijoje būta labai trumpų ir labai ilgų kalbų. Jų trukmė priklausė nuo aplinkybių, politiko charakterio ir siekiamo rezultato. Iš oratoriaus buvo reikalaujama nepriekaištingos dikcijos ir raiškumo, o tai seniau ribodavo kai kurių kalbėtojų pasisakymų trukmę, pavyzdžiui, Vinstono Čerčilio (Winston Churchill).

Patarėjai politikams padėdavo teisingai sudėlioti kalbos akcentus, kad patrauktų ir išlaikytų dėmesį. Reikšmės turėdavo kalbos tonas, raktiniai žodžiai, kartais, bet ne visada - juokavimas, kitu atveju - tragiškos gaidos.

Tai yra, auditoriją reikėdavo laikyti įtampoje, juk ilgai užsitęsusi, nuobodi kalba klausytojus galėjo tiesiog užmigdyti.

Neaišku, kaip jie atlaikė K.Bukerio kalbą, kuri truko ilgiau kaip parą, bet vargu ar kitą dieną salėje liko tiek pat klausytojų.

Šėtoniška Jozefo Gebelso retorika

Nacių lyderių kalbos - ypatingas būdas pasisakyti, kuriuo naudojosi Trečiojo Reicho vadovybė, kad „protus ir širdis aptemdytų" emocijos. Jis pravertė 1943 m., kai reikėjo pakelti karininkų ir paprastų žmonių dvasią, nes fronte įvyko lūžis ne jų naudai. Kalbą sakė propagandos ministras Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels).

Tai buvo jo garsiausia kalba, kuria buvo siekiama sugrąžinti vokiečiams pasitikėjimą savimi. Ji truko 109 minutes, ir per tą laiką J.Gebelsas numetė 3 svorio kilogramus. Jis kalbėjo Berlyno sporto rūmuose, mėgstamoje nacių propagandistų aikštelėje.

Pastatas buvo patogus tuo, kad žmonės sėdėdavo „katile", kuris padėdavo sukelti ir įsukti emocijų audros sūkurį. Naudojant patikrintą taktiką - kalbėti paprastai, agresyviai, garsiais šūkiais, kartoti reikalingas frazes, priderinant jas prie kalbamos temos - J.Gebelsui pavyko publiką įaudrinti taip, kad ši buvo netoli fanatikų pamišimo.

Ilgesnės kaip 24 val. kalbos

J.Gebelso naudotą taktiką, sudarančią galimybę blokuoti arba užtęsti teisingų sprendimų priėmimą, vėliau bandė taikyti Amerikos politikai.

Štai Stromo Termondo (Strom Thurmond) kalba truko daugiau kaip parą - 24 val. ir 18 min. Bet jam nepavyko sulaukti tokios pačios sėkmės kaip J.Gebelsui, ir įstatymo projektas, prieš kurį jis pasisakė, vis dėlto buvo priimtas. Užtat jo kalba yra ilgiausia JAV Senato istorijoje.

S.Termondo rekordą po 72 metų viršijo kitas senatorius - Koris Bukeris (Cory Booker). Kritikuodamas Donaldo Trampo (Donald Trump) politiką, jis kalbėjo 25 val. ir 4 minutes. Visi jau manė, kad sulaukęs tam tikros sėkmės, jis taps didvyriu, bet pasisakymas nepadarė poveikio jo reitingui - jis liko žemas.

Fidelio Kastro kalba - rekordiškai ilga

Vykstant JT Generalinės Asamblėjos 15-ai sesijai, Fidelis Kastras (Fidel Castro) iš tribūnos kalbėjo 4 valandas 29 minutes. Jo kalba tarp šios tarptautinės organizacijos sienų tapo rekordine pagal trukmę.

Stebino jo drąsa, kai jis nerinko žodžių, kalbėdamas apie JAV politiką, aštriai sukritikavo kolonializmo palaikymą, pridurdamas, kad jo šalis visada pasisakydavo ir pasisakys prieš militarizmą, ginklavimosi varžybas ir karą.

Fidelis Kastras kalbėjo aštriai, tuo, matyt, ir sugebėjo išlaikyti auditorijos dėmesį, neleisdamas jai nė akimirką atsipalaiduoti. Jis metė iššūkį diplomatiškai, aptakiai daugumos politikų kalbėjimo manierai, prezidentą Dž.Kenedį pavadino neišmanėliu. Tam reikėjo drąsos, kurios Fideliui Kastrui netrūko, ir jis sulaukė plojimų audros.

Vaizdinga Nikitos Chruščiovo kalba

Drąsius Fidelio Kastro pasisakymus JT ypač palaikė sovietų delegacija. Bet ir pats SSRS lyderis Nikita Chruščiovas pasirodė esantis įdomus oratorius - jis kalbėjo paprastai, liaudiškai. Taigi 1960 metais vykusi 15-oji JT Generalinės Asamblėjos sesija išsiskyrė labai ryškiomis kalbomis.

Nikita Chruščiovas naudojosi galimybe prašyti atsakomojo žodžio ir ne kartą pasisakė apie kolonializmą ir nepriklausomybės teisę, teigė, kad kolonijinę vergovę seniai laikas palaidoti, ir dar labai giliai.

Vienoje kalboje jis iš tribūnos emocingai pasakė, kad Amerika yra didžiausia pasaulyje imperialistinė valstybė ir pridūrė, kad „apie tai čirškauja visi žvirbliai ant stogų".

Vinstonas Čerčilis: maksimaliai lakoniškai

Geriausiu XX amžiaus oratoriumi galima vadinti Vinstoną Čerčilį, nors įvaldyti šį meną jam buvo sunkoka dėl kalbos defektų: prastos dikcijos ir mikčiojimo, kurie trukdė sakyti kalbas.

Visi žino, kad bet koks užsikirtimas atitraukia dėmesį, kenkdamas kalbos daromam įspūdžiui, todėl V.Čerčilio pasisakymai būdavo trumpi, o padėjėjai parinkdavo žodžius, kad tarp jų būtų mažiau tokių, kuriuos premjerui bus sunkiau ištarti.

Jo kalbos buvo lakoniškos, ypač ta, kurią jis pasakė Bendruomenių rūmuose po Anglijos įsijungimo į karą - ji truko vos 5 minutes. Po tam tikro laiko jo pasakytas sakinys tapo sparnuotu posakiu: „Negaliu jums pasiūlyti nieko, išskyrus kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą".

Šiuolaikinės realijos: dirbtinis intelektas

Aukštųjų technologijų amžiuje, kai dirbtinis intelektas už žmogų padaro pusę darbo, jo funkcijomis rašant kalbą pabandė pasinaudoti Amerikos ir britų politikai.

Kongresmenas Džeikas Okinklosas (Jake Auchincloss) pirmasis nutarė generuoti savo kalbą per dirbtinį neuroninį tinklą. Jam prireikė 10 minučių ir 5-6 mėginimų, kol gavo tai, ką norėjo išgvildenti.

Bet po to pajuokavo, kad jo padėjėjui (rašančiam kalbas) nereikia jaudintis dėl darbo vietos: nors technologijos ir daro įspūdį, DI vis dėlto dar nėra pasirengęs tokiam rimtam darbui.

Mokslininkai sako, kad yra rizika, jog DI gali į politiko kalbą įterpti melagingą informaciją, o tai būtų destabilizuojantis veiksnys.