Šūvis į nugarą: už ką prieš 40 metų buvo nužudytas Švedijos premjeras?

Už tų mirčių dažnai slypėdavo painios istorijos: slaptas sąmokslas, politinės intrigos arba ideologinė neapykanta.

Bet kai 1986 m. buvo nušautas Švedijos ministras pirmininkas Ulofas Palmė (Olof Palme), niekas nepajėgė suprasti, už ką gi jis buvo nužudytas: nors dėl savo politikos jis įgijo daugybę priešų visame pasaulyje, su niekuo nekonfliktavo taip aršiai, kad būtų prieita iki kraštutinumų.

Nusikaltimas taip ir nebuvo išaiškintas, ir net sužinojusi žudiko tapatybę policija nesuprato, kodėl jis nušovė U.Palmę.

U.Palmės politinė veikla

Sunku įsivaizduoti europiečiui kairiųjų pažiūrų politikui tinkamesnę biografiją kaip Ulofo Palmės. Kilęs iš turtingos aristokratų šeimos, mokėsi elitinėje mokykloje internate ir 1944 m. labai gerais pažymiais išlaikė baigiamuosius egzaminus.

Nepaisydamas kilmės, nuo tarnybos kariuomenėje išsisukti nebandė - tuo metu Švedijoje tai buvo laikoma didžiule gėda. Jis tapo artilerijos karininku, o po dvejų tarnybos metų įstojo į Stokholmo universitetą.

Jo pažiūras į gyvenimą didžia dalimi suformavo kelionės: JAV jis matė rasinę segregaciją ir turtinę nelygybę, o Pietryčių Azijoje - kolonializmo pasekmes.

Vaikinas klausėsi politinių debatų ir pats parašė didelį straipsnį, kuriame sukritikavo Frydricho Augusto fon Hajeko (Friedrich August von Hayek), liberalizmo ir libertarizmo pagrindinės žvaigždės, pažiūras.

Į politiką U.Palmė žengė 5-ojo deš. pabaigoje, įstodamas į Švedijos socialdemokratų partiją ir aktyviai dirbdamas Švedijos nacionalinėje studentų sąjungoje.

Netrukus jis tapo Socialdemokratų partijos pirmininko ir šalies premjero Tagės Erlanderio (Tage Erlander) sekretoriumi.

1967 m. U.Palmė buvo paskirtas švietimo ministru, o 1969 m. rugsėjį, T.Erlanderiui išėjus į pensiją, jį pakeitė ir pats tapo ministru pirmininku. 1976 m. socialdemokratai pralaimėjo parlamento rinkimus, bet 1982 m. atsirevanšavo, ir populiarus politikas antrąjį kartą sėdo į ministro pirmininko kėdę.

Užsienio politikoje U.Palmė buvo archetipinis kairysis idealistas, pasisakantis už visa „gera" ir prieš visa „bloga": už JTO ir Jasirą Arafatą su Fideliu Kastru, prieš apartheidą PAR, F.Franko diktatūrą Ispanijoje ir A.Pinočeto režimą.

Neremdamas nė vienos pusės, jis kritikavo tiek TSRS už kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją, tiek ir JAV už karą Vietname, kurį lygino su nacių užkariavimais. Suprantama, Vakarams ir NATO nuo jo kliūdavo dar daugiau: vienas iš jo mėgstamų projektų buvo „Palmės komisija", tyrinėjusi nusiginklavimo galimybes.

Joje buvo aptarinėjama galimybė Šiaurės Europoje sukurti nebranduolinę zoną, dėl ko Norvegija ir Danija galimai būtų turėjusios išeiti iš NATO.

Daug kam Švedijoje ir už jos ribų patiko savarankiška U.Palmės pozicija esminiais tarptautinės politikos klausimais. Jis įsivaizdavo, kad laisvai reiškiant savo idėjas galima pasiekti, kad didžiosios valstybės būtų priverstos nutraukti lokalinius karus ir garantuoti besivystančių šalių teises į laisvę ir nepriklausomybę.

Valstybės viduje jam valdant buvo sėkmingai vystomas socialiai orientuotos rinkos ekonomikos modelis. Gerovės Švedijai buvo pavydima daugelyje šalių. Tiesa, turėjo U.Palmė ir nemažai priešų.

1986 m politikas ruošėsi vykti į Maskvą. Balandžio 6-ąją buvo suplanuotas susitikimas su Michailu Gorbačiovu. Lyderiai planavo aptarti dviejų šalių bendradarbiavimą, skirti dėmesio nusiginklavimo klausimams.

Nužudymas ir versijos

1986 m. vasario 28-osios vakarą Švedijos vyriausybės galva nutarė praleisti su žmona Lisbet. Jie išvyko žiūrėti naujo švedų filmo „Broliai Mocartai". U.Palmė buvo pratęs vaikščioti be apsaugos ir nesigėdijo naudotis visuomeniniu transportu.

Po seanso kino teatre „Grand" sutuoktiniai nutarė truputį pasivaikščioti ir pėsčiomis patraukė link metro stoties.

Žmonių gatvėje buvo nedaug. Matyt, žudikas laukė U.Palmės prie kino teatro ir kurį laiką sekė iš paskos, o paskui pasivijo premjerą prie Sveavegeno ir Tunelgatano gatvių sankryžos, priėjo kuo arčiau ir 23 val. 21 min. paleido du šūvius.

Pirmasis, mirtinas, pataikė į U.Palmės nugarą, antrasis lengvai sužeidė Lisbet, kai ji pasilenkė, norėdama sugriebti griūvantį vyrą.

Švedijos vyriausybės vadovas mirė beveik iškart.

Jau po kelių minučių į pasikėsinimo vietą atvyko medikai ir teisėsaugos pareigūnai. Pagal liudininkų nurodymus buvo ieškoma aukšto vyro tamsia neperšlampama striuke. Iš pradžių policija suėmė 44 metų girtuoklį ir narkomaną Kristerį Petersoną, ne kartą patekusį į įstatymų saugotojų akiratį.

Jį atpažino Lisbet Palmė, bet 1990 m. jis buvo išteisintas ir paleistas trūkstant įrodymų. Iš viso tyrėjai apklausė per 10 000 žmonių. 133 iš jų „prisipažino" nužudę premjerą.

„Tarsi užkerėti ir netikėdami tuo, kas įvyko, švedai visą savaitę rinkosi pasižiūrėti į nedidelę kraujo balutę ant sniego, verkė ne tik sielvartaudami dėl tautos lyderio netekties, bet ir nujausdami prasidedant nelauktą politinio terorizmo erą", - rašė laikraščiai.

Buvo aptarinėjamos įvairiausios versijos. Tikėtina, kad žmogžudystės motyvu galėjo būti U.Palmės tarpininkavimo veikla bandant sureguliuoti Irano ir Irako karą. Buvo tiriamas galimas Kurdistano darbininkų partijos, kurios veikloje U.Palmė įžvelgė terorizmo požymių, dalyvavimas nusikaltime.

10-ojo deš. pradžioje buvo kalbama apie slaptą operaciją, sankcionuotą PAR premjero Piterio Botos (Peter Botha). Jis neva keršijo U.Palmei už žodžius: „Apartheido neįmanoma reformuoti - jį galima tik sunaikinti".

Tyrėjai tikrino faktus, bet nepajėgė rasti svarių įrodymų, kaip ir Švedijos ultradešiniųjų, kurie galėjo baimintis Švedijos suartėjimo su TSRS, inicijuotos žmogžudystės versijos atveju. Ironiška, bet komunistai visada kaltino U.Palmę visiškai priešingu dalyku - nenoru suartėti su Tarybų Sąjunga. XXI a. laikraščiai rašė net apie Jugoslavijos pėdsaką šiame nusikaltime.

„Palmę traukė prie mūsų, bet jis nemėgo Tarybų Sąjungos kaip sistemos, kaip režimo, jam tai buvo totalitarizmas, kurio jis, socialdemokratas, nekentė net labiau už buržuazinių partijų lyderius ar atstovus, nes stebėtojai iš šalies dažnai pareikšdavo, kad nemato socialdemokratų socializmo ir tarybinių komunistų socializmo skirtumo", - pasakojo TSRS ambasadorius Švedijoje Borisas Pankinas. - Kai 1985 m. kovą Gorbačiovas buvo išrinktas generaliniu sekretoriumi, Palmė pasikvietė mane pas save į vyriausybės kanceliariją ir pasakė: „Tegu tai liks tarp mūsų, bet aš noriu nutraukti politinę nesantaiką, noriu nuvykti į Maskvą ir susipažinti, pasikalbėti su jūsų naujuoju lyderiu".

Bylos atomazga įvyko tik 2020 m. birželio 10-ąją, kai buvo viešai įvardytas tikrasis žudikas: pasirodė, kad jis - draudimo bendrovės „Skandia" darbuotojas Stigas Engstriomas (Stig Engstrom) iš pradžių laikytas liudytoju. Jis žmogžudystės metu buvo netoli U.Palmės, bet jo parodymai skyrėsi nuo kitų įvykį mačiusiųjų parodymų.

S.Engstriomas pasakojo bandęs padėti sunkiai sužeistam U.Palmei, nors niekas iš buvusiųjų netoliese to nematė. Buvo nustatyta, kad vyras turėjo ginklą ir mokėjo šaudyti.

Be to, jo apranga tragedijos dieną buvo panaši į liudytojų apibūdintą žudiko aprangą.

Paaiškėjo, kad S.Engstriomas nemėgo U.Palmės, turėjo finansinių ir su alkoholiu susijusių problemų. Tačiau taip ir nepavyko įvardyti nusikaltimo motyvų, nes tais pačiais metais S.Engstriomas mirė (galbūt nusižudė).

Vėlesniais metais žuvo dar keli žinomi Švedijos socialdemokratai.

U.Palmės bendražygis ir protežė Berntas Karlsonas (Bernt Carlsson), paskirtas JT komisaru Namibijoje, žuvo 1988-aisiais virš Lokerbio sprogus „Boeing 747".

O 2003 m. užsienio reikalų ministrė Ana Lind (Anna Lindh) buvo užpulta prekybos centre: nuo durtinių žaizdų ji kitą dieną mirė.