Skambučiai mylimai dukrai ir dujų kamerų bandymai: ką papasakojo Himlerio dienoraštis

Būtent tai ir šokiravo istorikus, skaičiusius jo darbo dienoraščius: jų puslapiuose dalykiniai susitikimai kaitaliojasi su skambučiais šeimai, įsakymais dėl egzekucijų ir patikrinimais koncentracijos stovyklose, tarsi fiurerio parankinis būtų gyvenęs normalaus žmogaus gyvenimą ir triūsęs įprastame darbe.

Užmirštas archyvas

Istorinio veikėjo asmeniniai dienoraščiai, kuriuose jis aprašinėja dienos įvykius ir įspūdžius, istorikams yra neįkainojami, nes suteikia galimybę pažvelgti į įvykius jų dalyvio akimis.

Gaila, bet „Himlerio dienoraščiai", nors archyve buvo taip pavadinti, nėra dienoraščiai tradiciniu supratimu, tai greičiau darbo kalendorių ir tarnybinių pastabų, karo metais įrašytų jo ir jo adjutantų, rinkinys.

1945 m. pavasarį ir vasarą sovietų armija Velfelsdorfo pilyje Žemutinėje Silezijoje ( dabar Lenkijos teritorija) perėmė SS archyvus.

Dokumentai ilgai buvo saugomi saugumo struktūrose - iš dalies tam, kad būtų galima rinkti VFR, priešo nr.2 šaltojo karo metais, politikų dosjė, iš dalies - nacių nusikaltimams karo su SSRS metu tirti.

H.Himlerio, kuris nusižudė bandant jį sulaikyti jau 1945 m., asmenybė KGB nelabai domino, todėl dokumentai atsidūrė Gynybos ministerijos archyve Podolske ir buvo užmiršti.

Juos ten 1990-2010 m. ir rado rusų ir vokiečių istorikai. Skaityti tuos užrašus yra labai sunku dėl jų pakrikumo, santrumpų ir bendro keisto stiliaus - tai buvo pastabos sau ir artimiausiems padėjėjams, užrašai ir neturėjo būti suprantami plačiajai publikai.

Vis dėlto perskaitę juos, istorikai dar kartą įsitikino, kokia vidutinybė buvo SS vadas ir trečiasis po fiiurerio žmogus reiche.

Jis nepasižymėjo nei neblėstančiu fanatizmu kaip Jozefas Gebelsas (Jeseph Goebbels), nei audringos veiklos ir šlovės troškimu kaip Reinhardas Heidrichas (Reinhard Heydrich), Vyriausiosios reicho saugumo tarnybos vadas, nei dekadentišku potraukiu malonumams ir turtui kaip Vokietijos oro pajėgų vyriausiasis vadas Hermanas Gėringas (Hermann Goering).

Tai buvo valdininkas mokyklos mokytojo veidu, kuris stengėsi gauti didesnių resursų savo žinybai ir uoliai vykdė fiurerio patikėtas užduotis. Tiesiog jo žinyba buvo SS, o užduotis - palaikyti nacistų viešpatavimą visose Vokietijos gyvenimo srityse ir išvalyti šalį nuo žydų.

Tipiška diena: egzekucijos ir skambučiai šeimai

1943 m. sausio 3-oji H.Himleriui, kaip galima spręsti pagal užrašus, buvo viena iš tipiškų dienų. Atsibudo vėlai, ypač Vokietijos mastu, kur priimta keltis 6 ryto. Tiesa, reichsfiureris turėjo „svarbią" priežastį ilgiau pailsėti - išvakarėse jis dirbo iki vėlumos ir patvirtino 10 mirties nuosprendžių.

Diena prasidėjo 9:30 val. ir beveik iškart H.Himleriui buvo patiekti pusryčiai. Po jų jo laukė asmeninis gydytojas Feliksas Kerstenas, kad atliktų masažą. Masažuotis SS vadas vaikščiodavo reguliariai - jį kamavo skrandžio skausmai, o procedūros padėdavo pašalinti simptomus. Įdomu, kad F.Kerstenas nepritarė žydų naikinimui ir epizodiškai naudodavosi savo įtaka H.Himleriui, kad padėtų nacių persekiojamiems žmonėms. Už tai jis vos negavo Nobelio taikos premijos. Tiesa, vėliau pasirodė, kad daugelį savo humanitarinių iniciatyvų gydytojas prasimanė arba perdėjo jų svarbą, bet po karo žydų organizacijos jo pagalbą pripažino.

Vidurdienį, nors ir buvo sekmadienis, prasidėjo darbo diena. H.Himleris pasikalbėjo telefonu dėl vieno iš kareivių apdovanojimo Vokietijos kryžiumi, paskui susiskambino su Valteriu Dare (Walther Darre), buvusiu SS rasės ir gyvenviečių klausimų vyriausiosios valdybos viršininku. Eidamas šias pareigas jis bandė sukurti rasinę arijų agrarinę idilę, dalindamas žemę grynakraujams vokiečiams, bet A.Hitlerio buvo atstatydintas kaip negabus. Matyt, net nebeidamas pareigų jis palaikė ryšius su SS ir išsaugojo doktrinos „Kraujas ir žemė" ideologo padėtį - juk H.Himleriui taip pat patiko idėja kolonizuoti Ukrainos stepes ir kitas sovietų teritorijas.

12:50 - skambutis į Gmundą prie Tėgerno ežero, šeimai, „Mami" ir „Piupi", kaip telefono numerių knygoje buvo įrašytos žmona Margareta ir dukra Gudruna.

Dukrą H.Himleris, matyt, išties mylėjo ir reguliariai vesdavosi į darbą (kartą net į Dachau koncentracijos stovyklą), leisdavo lankytis viešuose renginiuose ir visaip palaikė gero tėčio įvaizdį. Sprendžiant iš visko, jam tai pavyko, nes po karo ji tapo viena iš marginalinio nacistinio judėjimo lyderių ir siekė visaip ginti tėvą, teigdama, kad jo idėjos buvo neteisingai suprastos. Su žmona buvo sudėtingiau: H.Himleris turėjo antrą šeimą su jaunesne ir gražia sekretore Hedviga Pothast, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Apsilankymai pas meilužę dienoraščiuose pažymėti kaip „inspekcija" arba „kelionė" nenurodant tikslo.

13:30 - pokalbis su pavaldiniais apie policijos ir SS sulaikytųjų namų areštą. Šefo nuomone, ši priemonė buvo pernelyg švelni, arešto sąlygas reikėjo sugriežtinti, kad nebūtų „panašu į atostogas".

14:00 H.Himleris papietavo su SS lyderiais. o visą likusią dieną skyrė dalykiniams susitikimams ir pokalbiams. Jį ypač domino ką tik patekusio į nelaisvę generolo majoro Piotro Privalovo, kaip tik apklausiamo Kijeve, likimas. P.Privalovas nelaisvėje išgyveno, jį išvadavo amerikiečiai, bet grįžęs buvo sušaudytas už „Tėvynės išdavimą".

Apie 23:30 SS šefas pasirašo, kaip jis tikisi, paskutinį šios dienos potvarkį dėl 2 tūkstančių sunkvežimių „Opel Blitz" pirkimo SS kariams. Bet netrukus ateina žinia apie lenkų partizanų puolimą: jie užpuolė vokiečiams formaliai lojalią policijos nuovadą Žarnovce, ir tvarkos saugotojai pasidavė nesipriešindami. H.Himlerio verdiktas: visus pasidavusius nubausti mirtimi be tyrimo ir teismo, šeimas - į koncentracijos stovyklas. Sausio 10 -ąją buvo patvirtinta, kad įsakymas įvykdytas.

Dujų kamerų bandymai

Sausio 3-oji H.Himleriui buvo eilinė ir nuobodi diena. Gerokai daugiau įvykių buvo 1943 m. vasario 12-ąją, kai jis išskrido į rytus, Liubliną Lenkijoje. Dienoraščio įrašai: „12:00. Nusileidimas Liubline; susitikimas su SS obergrupenfiureriu Kriugeriu ir SS grupenfiureriu Globočniku; pietūs oro uosto viešbutyje. 12:30. Išvykimas automobiliu į Holmą. 14:00. Išvykimas iš Holmo spec.traukiniu į SS zonderkomandą. 15:00-16:00. Ekskursija po SS zonderkomandą".

Po neaiškiu pavadinimu „SS zonderkomanda" slypi ne kas kita kaip Sobiboro mirties stovykla, kurioje nuo 1942 m. balandžio iki 1943 m. spalio dujų kamerose buvo nužudyta apie ketvirtis milijono žmonių, daugiausia žydų. Sobibore taip pat įvyko vienas iš dviejų sėkmingų sukilimų koncentracijos stovyklose, kai sovietų karo belaisvis Aleksandras Pečerskis, etninis žydas, organizavo šimtų įkalintųjų pabėgimą ir prisijungė prie partizanų.

Bet vasario 12-ąją, H.Himlerio vizito metu, iki sukilimo buvo likę dar pusė metų, o stovyklos administracija susidūrė su kita problema. SS šefas norėjo asmeniškai įsitikinti dujų kamerų efektyvumu, bet stovykloje nebuvo reikiamo kiekio gyvų kalinių. Todėl esesininkai apylinkėse surinko šimtus žydų moterų ir merginų, kad įrodytų šefui, jog metodas yra veiksmingas.

Kadangi žydai buvo naikinami paslapčiomis, asmeniniai H.Himlerio įspūdžiai apie tą konkrečią kamerų demonstraciją - nežinomi. Užtat žinoma, kad vykstant karui jis buvo vis didesnis tokių kamerų įrengimo entuziastas. Vienas pagrindinių jo motyvų buvo SS narių psichologinės sveikatos išsaugojimas. Masiniai šaudymai kvepėjo barbariškumu ir palikdavo sunkų pėdsaką asmenybės psichikoje, o nuodijimas dujomis H.Himleriui atrodė patogus ir technologiškas būdas pašalinti nepageidautinus žmones.

H.Himlerio dienoraštyje šalia įrašų apie šeimą ir naują gydomąjį mineralinį vandenį - racionalizaciniai pasiūlymai dėl itin piktų šunų pirkimo koncentracijos stovykloms saugoti, o vakarinis lošimas kortomis, filmo žiūrėjimas arba gėrėjimasis žvaigždėmis aprašomi šalia potvarkių dėl egzekucijų ir holokausto kontrolės.

Paslėpti ir bėgti

1945 m., kai nacizmo krachas buvo jau akivaizdus, H.Himleris pradėjo ieškoti atsitraukimo kelių ir derėtis dėl savo gyvybės. Perspektyviu keliu jis, pagrįstai, laikė bandymus „parduoti" žydų organizacijoms tūkstančius išgelbėtų belaisvių žydų mainais į materialinius resursus ir ateityje asmeninio saugumo garantijas.

1945 m. sausio 18 d. jis derėjosi su buvusiu Šveicarijos prezidentu Žanu Mari Miuzi (Jean Marie Mousie). „Aš jam pasakiau, kad žydai, savaime suprantama, mums dirba sunkius darbus kaip kelių tiesimas, kanalų, šachtų statyba, ir jų mirtingumas yra didelis. Nuo tada, kai vyksta susitikimai, žydų darbo sąlygos gerėja, jie įdarbinami paprastuose darbuose ir, aišku, jie dirbs, kaip ir bet kuris vokietis, karo pramonėje", aprašė jis tas derybas, nors įžūliausiai melavo Ž.M.Miuzi.

Istorikų požiūriu didelis nuostolis yra tai, kad H.Himleris nerašė asmeninio dienoraščio su įspūdžiais ir mintimis. Jiems būtų buvę nepaprastai įdomu paskaityti, ką jis galvodavo akimirkomis, kada meluodavo apie savo darbą, kuris buvo masinis žmonių žudymas.

Tik iš kolegų prisiminimų tyrinėtojai sužinojo, kad holokaustą ir represijas Vokietijoje jis laikė svarbia, bet purvina ir sunkia misija, kurią būtina atlikti ir užbaigus sunaikinti visus pėdsakus.

Bet bent jau pastarasis uždavinys jam nepavyko, o dienoraščiai iš Gynybos ministerijos archyvų tapo vienu iš tūkstančių nacių nusikaltimų liudijimų.