Nuotykis, virtęs baisia tragedija: „Titaną“ ištiko „Titaniko“ likimas

Senyvą Strausų porą kino mėgėjai gerai atsimena iš režisieriaus Džeimso Kameroną (James Cameron) epinės dramos. Manoma, kad jų meilės ir tragiškos žūties istorija ir įkvėpė kurti „Titaniką" (1997 m.). Kultiniame filme buvo įamžintos paskutinės jų gyvenimo valandos: viename iš filmo epizodų sutuoktiniai vienas kitą guodžia kajutėje, kurią semia ledinis vanduo.

Neišgalvota meilės istorija

Idos ir Isidoro Strausų meilės istorija dramatiškumu visiškai nenusileidžia filmo pagrindinių herojų istorijai. Ji, kaip šeimos relikvija, buvo perduodama iš kartos į kartą. Mūsų dienas ji pasiekė per vieną iš gausių šeimos palikuonių, kuris ją išgirdo iš savo močiutės ir ja pasidalijo su visuomene.

Taigi, Strausai susituokė 1871 m., susilaukė septynių vaikų, drauge išgyveno vieno iš vaikų mirtį ir praktiškai niekada nesiskirdavo. O retomis išsiskyrimo dienomis sutuoktiniai nuolatos rašydavo vienas kitam laiškus, ir tai rodo jų gilius, švelnius abipusius jausmus.

Kai jiedu susipažino, Isidoras buvo pradedantysis verslininkas, drauge su vyresniuoju broliu Natanu universalinėje parduotuvėje „Macy‘s" nuomojęsis skyrių, kuriame buvo pardavinėjami indai, gaminami jų šeimos bendrovės. Laikui bėgant broliai tapo didžiulės įmonės bendraturčiais. Isidoras Strausas valdė parduotuvių tinklą, labai rūpinosi savo darbuotojais, žinojo visų savo darbuotojų vardus. Dirbti jo kompanijoje buvo prestižas. Isidoras Strausas pelnė didžiulį autoritetą ir pagarbą.

Kaip jie atsidūrė „Titanike"?

1912 m. Idai buvo 63 metai, jos vyrui - 67-eri. Isidoras tapo kongresmenu ir toliau valdė didžiulį universalinių parduotuvių „Macy‘s" tinklą. Jam neretai tekdavo vykti į komandiruotes, o Ida beveik visada kelionėse lydėdavo vyrą. Taip nutiko ir tąkart. Jie abu dėl vyro reikalų apsilankė Europoje, o kartu aplankė daugybę giminaičių Vokietijoje, iš kurios abu buvo kilę. Pora gerai praleido laiką ir susiruošė grįžti į Ameriką.

Sutuoktiniai nusipirko bilietus į legendinio „Titaniko" pirmosios klasės kajutę, nors turėjo į Ameriką plaukti kitu laivu. Dėl angliakasių streiko buvo sustabdytas kuro tiekimas jūrų transporto kompanijai „White Star Line" ir visi transatlantiniai reisai buvo atšaukti. Bet kompanija niekaip negalėjo atidėti ką tik pastatyto naujo lainerio „Titanikas" reiso. Todėl visos anglių atsargos buvo pakrautos į naująjį lainerį ir jis pagal tvarkaraštį išvyko į kelionę per vandenyną.

Bilietai buvo labai brangūs. Už dvivietę pirmosios klasės kajutę keleiviai dabartiniais pinigais mokėjo 85 tūkst. svarų. Jie turėjo galimybę plaukioti baseine, žaisti skvošą, lankytis restorane, dviejose kavinėse, rūkomajame, gėrėtis vaizdais dviejuose pasivaikščiojimo deniuose. Ir dar vienas patogumas vėliau pasirodė esąs neįkainojamas - artumas gelbėjimosi valtims. Strausai buvo bene turtingiausi laivo keleiviai, todėl galėjo naudotis visomis privilegijomis.

...ir mirė tą pačią dieną

Kai susidūręs su ledkalniu laivas pradėjo skęsti, keleiviai iš pirmosios klasės kajučių turėjo būti evakuojami pirmieji. Ida įlipo į valtį, tikėdamasi, kad vyras įlips iš paskos. Bet jis toliau stovėjo ant denio ir į karininko, atsakingo už keleivių laipinimą, kvietimą lipti į laivelį ramiai atsakė: „Iš pradžių moterys ir vaikai".

Žmonos ir budinčio karininko įkalbinėjamas Isidoras tik pridūrė negalintis užimti vietos valtyje, nes laive dar liko moterų ir vaikų. Supratusi, kad įkalbinėti neverta, Ida grįžo į skęstantį laivą ir pareiškė: „Jeigu tu neplauksi valtimi, neplauksiu ir aš. Mes nugyvenome gyvenimą kartu ir išeisime kartu, jeigu taip lemta. Kur tu, ten ir aš". Moteris nurodė į jos vietą pasodinti jų kambarinę Elen Berd (Ellen Bird) ir atidavė jai savo kailinį manto, tardama: „Man jo nebereikės, paimk, kad nesušaltum, kol atskubės pagalba."

Likę gyvi liudininkai pasakojo matę susikibusią rankomis porą viename iš lėtai grimztančio „Titaniko" denių. Ida ir Isidoras buvo neįtikėtinai ramūs, nors po kelių minučių jų laukė neišvengiama mirtis šaltame vandenyje. Beje, kailinį manto, kurį Ida atidavė savo kambarinei, poros palikuonys saugo iki šiol. Išgyvenusi katastrofą Elen papasakojo šią istoriją šeimininkės giminaičiams ir atidavė jiems manto, kupina dėkingumo ir apgailestavimo dėl savo gelbėtojų tragiško likimo.

Iš 144 pirmosios klasės keleivių moterų žuvo tik 4, Ida buvo viena iš jų. Jos kūnas taip ir nebuvo rastas, o štai Isidoro Strauso palaikai vandenyne buvo rasti praėjus maždaug dviems savaitėms po laivo sudužimo netoli Kanados Halifakso miesto. Ant jo kaklo išliko mažytis auksinis medalionas su inicialais „I.S." ir dviem nuotraukomis viduje - sūnaus Džesio ir dukters Saros. Ši relikvija Strausų šeimoje taip pat perduodama palikuonims, kaip ir daugybė užuojautos laiškų, gautų iš įvairiausių žmonių, tarp jų - „Macy‘s" darbuotojų. Daugiau kaip šimtą metų Isidoras ilsisi šeimos kapų rūsyje istorinėse „Woodlawn" kapinėse prestižiniame Niujorko priemiestyje. Čia pastatyti du antkapiai. Vienas iš jų laukia Idos. „Net gilūs vandenys negali meilės nei užgesinti, nei paskandinti", užrašyta ant antkapio.

Ženklas iš aukščiau

Drauge su sutuoktiniais Strausais į Ameriką turėjo grįžti ir Isidoro brolis Natanas, bet šiek tiek užtruko, keliaudamas po Palestiną. Tragiška brolio ir jo žmonos žūtis Nataną tiek sukrėtė, kad jis katastrofą įvertino kaip „ženklą iš aukščiau" ir nutarė, jog Dievas išsaugojo jo gyvybę dėl aukštų tikslų.

Verslininkas Natanas Strausas (1848 -1931) tapo vienu žinomiausių filantropų JAV. Savo veikloje ypatingą dėmesį jis skyrė vaikų sveikatos apsaugai. O jo finansuoti humanitariniai projektai istorinėje tėvynėje, Izraelyje, buvo tokie reikšmingi, kad jo vardu buvo pavadintas miestas - Netanija. Jo statybai ir plėtrai verslininkas taip pat paaukojo didelę pinigų sumą.

Ekskursija milijardieriams

Prabangaus keleivinio lainerio, kuris buvo pristatomas kaip „nenuskandinamas", katastrofa daugiau kaip šimtą metų audrina žmonių protus. Kai buvo tiksliai nustatyta laivo sudužimo vieta, ten apsilankė daugybė smalsuolių, įskaitant kinematografininkus. 2023 m. birželį į laivo avarijos vietą buvo organizuota dar viena ekspedicija.

„OceanGate Inc.", amerikiečių kompaniją iš Evereto (Vašingtono valstija) 2009 m. įkūrė Stoktonas Rašas (Stockton Rush) ir Giljermas Zenlainas (Guillermo Soehnlein). Jie turtingiems žmonėms suteikdavo galimybę nusileisti prie legendinio „Titaniko" žuvimo vietos. Tame nebuvo nieko labai naujo, nes panašios misijos pasiturintiems turistams įvairiuose planetos vietose organizuojamos seniai. „OceanGate" 2021 - 2022 m. atliko šešis reisus į „nenuskandinamo" lainerio žūties vietą. Visiems norintiems bilietas atsieidavo 250 000 JAV dolerių.

Stoktonas Rašas, inžinierius ir firmos „OceanGate" generalinis direktorius, norėjo, kad povandeninis turizmas išpopuliarėtų taip pat kaip kosminis. Jis pats dalyvavo paskutiniojoje turistinio povandeninio laivo „Titanas" ekspedicijoje prie „Titaniko" liekanų 2023 m. birželį. Jo žmona Vendi (Wendy) firmoje dirbo komunikacijos direktore ir per pastaruosius dvejus metus dalyvavo trijose ekspedicijose prie „Titaniko" .

Stoktonas ir Vendi buvo puiki pora, kilę iš žinomų šeimų. Stoktono protėviai buvo JAV tėvai kūrėjai Bendžaminas Rašas (Benjamin Rush) ir Ričardas Stoktonas (Richard Stockton). Jie abu buvo antrojo Kongreso, 1776 m. pasirašiusio Nepriklausomybės deklaraciją, nariai. O Vendi Raš tirti „Titaniko" liekanas buvo tiesiog garbės reikalas - Vendi yra Isidoro ir Idos Strausų proproanūkė.

Birželio 18 d. paniręs giliavandenis batiskafas „Titanas" dingo iš radarų praėjus 1 valandai 45 minutėms. Pagal planą jis turėjo panirti į maždaug 4000 metrų gylį prie „Titaniko". Batiskafe buvo 5 žmonės, trys iš jų - turistai. Gelbėjimo operacija prasidėjo kitą dieną. Iš pradžių buvo tikimasi, kad įgulos nariai gali būti gyvi, nes deguonies turėjo užtekti 4 paroms. Tačiau po 3 dienų už 500 m nuo „Titaniko" pirmagalio buvo aptiktosbatiskafo nuolaužos. Pagal būdingus požymius gelbėtojai padarė išvadą, kad labiausiai tikėtina „Titano" žuvimo priežastis buvo implozija, t.y. laivo korpusas neatlaikė milžiniško vandens slėgio. Jo keleiviai žuvo iškart. Jų kūnai nebuvo aptikti, o turint omeny batiskafo avarijos vietą ir aplinkybes, vargu ar kada nors bus rasti.

„Titanas" - pilotuojamas „Cyclop" klasės povandeninis aparatas, kurį pagamino „OceanGate" ir Vašingtono universiteto taikomosios fizikos laboratorija. Įdomu, kad batiskafas buvo eksperimentinis, ir turistai dėl to buvo įspėti. Eksperimentinio povandeninio laivo nesertifikavo jokia reguliuojanti institucija.

Manoma, kad tragedijos galėjo ir nebūti: daugybė įspėjimų dėl turistinio povandeninio laivo saugumo buvo tiesiog ignoruojami. Prieš 4 metus Deividas Lochridžas (David Lochridge), „OceanGate" operacijų jūroje direktorius, pateikė ataskaitą apie „Titano" saugą ir išdėstė savo nuogąstavimus. Joje buvo nurodyta visa virtinė povandeninio aparato trūkumų, kurie galėjo būti potencialiai pavojingi. Vadovybė nepaisė perspėjimo ir rengė ekspedicijas. Deja, per paskutiniąją iš jų įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti.

Dar 5 žmonės po daugiau kaip šimto metų tapo „Titaniko" aukomis.