Ar yra „Ledo žmogaus“ prakeiksmas?

Palaidotas po ledo ir sniego sluoksniu aukštai kalnuose, kur niekada nebūna pliusinės temperatūros, jo kūnas tūkstantmečius išsilaikė beveik nepasikeitęs. Kai tą ledo mumiją atsitiktinai aptiko ir pradėjo tyrinėti mokslininkai, ėmė dėtis keisti dalykai.

Netikėtas atradimas Alpėse 1991 metais

Senovėje gyvenusio žmogaus su strėle nugaroje suledėjusį kūną aukštai kalnuose rado vokiečių žygeiviai Helmutas ir Erika Simonai, 1991 m. keliavę po Ectalio Alpes. Tai įvyko netoli Austrijos ir Italijos sienos daugiau kaip 3000 metrų aukštyje.

Aptikę mumifikuotą žmogaus kūną, sukaustytą ledo, sutuoktiniai pamanė, kad tai yra vieno iš kalnuose dingusių alpinistų palaikai. Vietos valdžios atstovai, kuriuos iškvietė turistai, po pirminės palaikų apžiūros iškėlė hipotezę, kad tai - italų kareivio, dingusio per vieną iš pasaulinių karų, kūnas. Jie ir neįtarė, kad prieš juos - priešistorinio žmogaus mumija, seniausia iš visų, kada nors rastų Žemėje.

Apie radinį iškart pranešė vietos televizija, o kai juo susidomėjo mokslininkai, jų laukė pribloškianti sensacija: pasirodė, kad „Ledo žmogaus" amžius - ne mažesnis kaip 5300 metų. Pagal radavietę jį imta vadinti Ectalio žmogumi arba tiesiog Eciu (vok. Oetzi).

Mokslininkus apstulbino neįtikėtina sėkmė, dėl kurios Ecio kūnas stebėtinai gerai išsilaikė: jie padarė išvadą, kad taip įvyko todėl, kad po mirties jo kūnas atsidūrė nedidelėje griovoje ledyno pakraštyje, supamoje didelių akmenų. Jam mirus griova prisipildė sniego ir ledo, todėl kūnas ekstremaliomis oro sąlygomis buvo užšaldytas ir išdžiovintas. Didžioji vandens dalis iš kūno ištekėjo prieš jam visiškai sušalant, todėl jis užsikonservavo.

Be to, dėl didelių akmenų jo kūno negairino vėjai ir jis kietame lede šimtmečius išliko toje pačioje padėtyje.

Lede stebuklingai išliko ne tik kūnas, bet ir daiktai, kuriuos Ecis turėjo, kai jį užklupo mirtis. Neįkainojamais artefaktais tapo jo drabužiai iš gyvūnų kailių, odinis apavas, prikimštas žolės, neperšlampamas apsiaustas iš pintų žolių, lokenos kepurė, du džiovinti grybai ant odinių dirželių, tošinė dėžutė ir maišelis su maistu, kuriame dar buvo likę džiovintos elnienos ir džiovintų slyvų.

Be to, jis turėjo ginklų - medinį lanką, odinę strėlinę su keliomis strėlėmis, peilį su titnago geležte ir kirvį iš vario su medine rankena.

Ecio kūno atradimas buvo didžiulė sėkmė, nes jo paskutinė buveinė buvo nuošalioje, tuščioje vietovėje, toli nuo alpinistų takų, kur tikimybė palaikus atrasti buvo itin maža. Be to, tai įvyko kaip tik laiku: dulkių audros iš Sacharos dykumos, tais metais pasiekusios Europą, sukėlė neįprastai karštą vasarą, per kurią ledas ištirpo kaip tik tiek, kad Ecio kūnas būtų šiek tiek atidengtas. Jeigu kūnas būtų likęs neatrastas gulėti ir toliau, klimatui šylant jis būtų visiškai suiręs.

Tragiškų įvykių virtinė atradus Ledo žmogų

Prieš mokslininkams ištiriant Ledo žmogų, jis sukėlė nemažai ginčų. Pirmasis kilo tarp Austrijos ir Italijos: kiekviena iš šalių tvirtino, kad mumija rasta jos teritorijoje. Kai šį ginčą išsprendė specialiai sudaryta komisija, nustačiusi, kad kūnas buvo rastas Italijos teritorijoje, sutuoktiniai Simonai pareiškė pretenzijas į honorarą, bet italai atsisakė jį mokėti.

Prasidėję teisminiai ginčai atkreipė visuomenės dėmesį, ir netrukus atsirado dar du ieškovai, tvirtinę, kad kūną atrado anksčiau. Vienas iš jų net teigė apspjovęs mumiją, kad įrodytų atradimo autorystę. Teismai baigėsi tik 2004 m., oficialiais atradėjais buvo pripažinti sutuoktiniai Simonai, jiems pagaliau buvo išmokėtas honoraras.

Kai mokslininkai pradėjo tirti senovinę mumiją, prasidėjo nepaaiškinami dalykai. Žmonės, dalyvavę ją atrandant, apžiūrint arba tiriant laboratorijoje, vienas po kito ėmė mirti dėl nelaimingų atsitikimų arba ligų. Netrukus ėmė sklisti kalbos apie Ledo žmogaus prakeiksmą - jis neva keršijąs už tai, kad žmonės sutrikdė jo palaikų ramybę.

Vienas iš pirmųjų žuvo Helmutas Simonas (Helmut Simon), kuris vienas patraukė į kalnus, tikėdamasis surasti Ledo žmogaus gentainių palaikų, ir dingo. Jo sušalęs kūnas buvo rastas po dviejų savaičių, nustatyta, kad jis nuo skardžio nukrito į plyšį tarp uolų ir užsimušė. Bet keisčiausia jo tragiškoje mirtyje buvo tai, kad jis gulėjo tokia pačia poza, kaip ir rastoji Ledo žmogaus mumija.

Iškart po H.Simono laidotuvių, ištikus širdies priepuoliui, mirė gelbėtojų komandos, ieškojusios H.Simono kalnuose, vadovas, 45-erių Dyteris Varnekė (Dieter Warnecke). Po pusmečio mirtis pasiglemžė 55 metų archeologą iš Insbruko universiteto Konradą Špindlerį (Konrad Spindler), kuris vadovavo pirminiam mumijos tyrimui, ir beje, viešai pasišaipė iš tariamo prakeiksmo.

Teismo medicinos ekspertų grupės vadovas Raineris Henas (Rainer Henn), kuris vienas pirmųjų apžiūrėjo mumiją ir savo rankomis įdėjo ją į lavonmaišį, žuvo per automobilio avariją, vykdamas į skaityti paskaitos apie Ledo žmogų. Šiek tiek vėliau, užgriuvus lavinai, žuvo patyręs alpinistas Kurtas Fricas (Kurt Fritz), kuris R.Heną lydėjo prie Ledo žmogaus kūno.

Praėjus keliems mėnesiams po K.Frico mirties, garsus austrų žurnalistas Raineris Helclis (Rainer Hoelzl), vaizdo kamera filmavęs, kaip Ecis ištraukiamas iš ledinio kapo, pasirodžius valandos trukmės dokumentiniam filmui apie Ecio kūno iškėlimą, mirė nuo smegenų auglio. Ir tai nėra baigtinis žuvusiųjų sąrašas.

Ką „papasakojo" Ecis

Mirčių virtinė daugelį privertė patikėti, kad Ecio prakeiksmas yra realus, bet kiti iš to tik juokėsi ir sakė, kad visą tą triukšmą sukėlė laikraščiai. Dr. Tomas Lojus (Tom Loy), molekulinės archeologijos specialistas iš JAV, atlikęs Ledo žmogaus DNR analizę, taip pat netikėjo prakeiksmu, bet tapo septintuoju žmogumi, kurį mirtis ištiko be jokios ligos -jis buvo rastas negyvas savo namuose, rašantis knygą apie Ecį.

Prieš tai jam pavyko ant mumijos drabužių rasti žmogaus kraujo pėdsakų, bet kraujas buvo ne vieno žmogaus. Dr.T.Lojus aprašė jo mirties akmens amžiuje istoriją ir paneigė teoriją, kad Ecis mirė vienas, pašautas kažkieno strėlės.

Pagal mokslininko prielaidą, akmens amžiaus žmogus kovėsi su kitais, kai kilo konfliktas dėl teritorijos su gentainiais. Mirtinai sužeistas, Ecis, iš visko sprendžiant, rėmėsi į bičiulį, bet, praradęs daug kraujo ir nusilpęs, tvarkingai pasidėjo visą savo mantą ant akmens, atsigulė ir atidavė dvasią. Šis novatoriškas T.Lojaus atradimas ir tapo tema knygos, kurios jam taip ir nepavyko baigti.

Šiuo metu Ecis saugomas Pietų Tirolio archeologijos muziejuje Italijos Bolcano mieste, kur jį kasmet aplanko apie 300 000 lankytojų. Patalpoje, specialiai įrengtoje Ledo žmogui, yra kamera, kurioje palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. Mokslininkai tęsia įvairiapusiškus tyrinėjimus, iš kurių pavyko sužinoti daug naujo apie akmens amžiaus žmonių gyvenimą.

Apie paslaptingąjį Ecį ir toliau gaunama naujos informacijos. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė nemažai naujo apie Ledo žmogų: priešingai nei manyta anksčiau, ant Ecio galvos tikriausiai buvo labai mažai plaukų, o jo oda buvo daug tamsesnė nei manyta. Šis atradimas meta iššūkį ankstesnėms genetikų interpretacijoms.

Net po 33 tyrinėjimų metų vis dar yra prasmės tirti toliau. Beje, reikia pasakyti, kad daugybė Ecį vėliau tyrinėjusių ir iki šiol tyrinėjančių mokslininkų, žurnalistų, fotografų liko gyvi ir sveiki.