Didžioji madmuazelė: mitai ir faktai apie neprilygstamąją Koko Šanel

Genijų mūza, vokiečių šnipė, „mažos juodos suknutės" išradėja. Kokia iš tikrųjų buvo viena stilingiausių Prancūzijos ir pasaulio moterų Gabrielė Šanel, vadinama Koko? Ar tiesa, kad ....

Gabrielę Šanel Koko pavadino jos tėvas

Ne. Būsimosios madmuazelės Koko gimimo liudijime yra įrašyta „Gabrielė Šanel" (Gabrielle Chanel). O pavardė (tėvo, nors mergaitės tėvai dar nebuvo susituokę) dar ir su klaida - „Chasnel" vietoj „Chanel".

Kaip pasakojo modeliuotoja, tėvas ją vadino Koko, nes jam nepatiko vardas Gabrielė, suteiktas dukteriai, kol jis buvo išvykęs.

Tačiau iš tiesų ši pravardė liko iš audringos Koko Šanel jaunystės, kai ji dieną dirbo siuvėja ateljė, o vakarais dainavo vietos kavinėje.

Pagal vieną versiją, merginą Koko pakrikštijo klausytojai pagal jos repertuaro dainų pavadinimą: „Ko Ko Ri Ko" (kakariekū) ir „Kas matė Koko?" - apie pasiklydusį šunį. Pagal kitą - tai sutrumpintas žodis „kokotė", tai yra „išlaikytinė".

Šanel užaugo našlaičių prieglaudoje

Kažin. 2016 m. Prancūzijoje buvo išleista genealogo Anri Ponšono (Henri Ponchon) knyga „Šanel vaikystė: tyrimas ir atradimai".

Remdamasis archyviniais dokumentais jos autorius įrodo, kad mirus motinai mergaitė nepateko į Obazino vienuolyno prieglaudą, kaip teigiama daugybėje kutiurjė biografijų.

Nėra jokių K.Šanel buvimo ten įrodymų, užtat yra dokumentų ir nuotraukų, liudijančių, kad Gabrielę pasiėmė auginti motinos giminaičiai iš Tjero miestelio.

Pati K.Šanel draugams pasakojo, kad ją užaugino tetulės. A.Ponšonas daro išvadą, kad istorijos apie prieglaudą šaknys - žurnalistės Edmondos Šarel Ru (Edmonde Charles Roux) parašyta mados kūrėjos biografija.

K.Šanel dėka moterys nustojo dėvėti korsetus

Ne. Iš tiesų siūti moteriškus drabužius, po kuriais nereikėjo dėvėti korseto, pradėjo prancūzas kutiurjė Polis Puarė (Paul Poiret). Šiam radikaliam žingsniui ji įkvėpė žmona, kuri pasižymėjo tobula figūra ir puikiai apsieidavo be korseto.

Šanel daugiau kaip 30 metų gyveno viešbutyje

Taip. „Ritz" apartamentus K.Šanel mėgo labiau už savo prabangų butą Paryžiuje, Kambono gatvėje nr.31, kur iki šiol veikia pagrindinė „Chanel" parduotuvė.

O viršutiniuose aukštuose dabar įrengtas garsiosios dizainerės namas muziejus. Į „Ritz" K.Šanel 4-ojo deš. pradžioje persikėlė su savo baldais ir kambariuose, kuriuose įsikūrė, viską pertvarkė pagal savo skonį.

Drabužius ji laikė bute, ten priiminėdavo lankytojus, o nakvoti grįždavo į viešbutį kitoje gatvės pusėje. „Ritz" K.Šanel ir mirė 1971 m. sausio 10-ąją.

Koko Šanel - pirmoji drabužių dizainerė, pradėjusi pardavinėti savo vardo kvepalus

Ne. Pirmasis Prancūzijoje buvo jau minėtas Polis Puarė. Nuo 1911 m. jis leido kvepalų seriją „Parfumes de Rosine". Juos abu aplenkė anglė ledi Liusi Kristiana Daf Gordon (Lucy Christiana Duff-Gordon), nuo 1907-ųjų gaminusi aromatų liniją savo mados namams „Lucile".

Pirmieji „Chanel" kvepalai pasirodė 1921 m. Juos sukūrė Ernestas Bo (Ernest Beaux), prancūzų kilmės parfumeris, gimęs Rusijoje. Iki emigracijos į Prancūziją jis dirbo bendrovėje „Rallet & Co", kuri buvo oficiali monarchų rūmų tiekėja Rusijoje, Persijoje ir Juodkalnijoje.

K.Šanel buvo vokiečių šnipė

Taip. 2011 m. amerikietis Helas Vonas (Hal Vaughan) išleido knygą „Lovoje su priešu: Koko Šanel - nacių šnipė". Remdamasis archyviniais dokumentais joje papasakojo, kaip vokiečių okupacijos metai Prancūzijoje K.Šanel gyveno išlaikoma barono Hanso Giunterio fon Dinklagės (Hans GŽnther von Dincklage). Vermachto karininkas, anglų ir vokiečių kilmės aristokratas dirbo vokiečių žvalgybai.

1940 m. K.Šanel užverbavo šnipas Luji de Vofrelanas (Louis de Vaufreland). H.Vonas įvardija jos slapyvardį - „Vestminsteris" - ir agento numerį, pasakoja apie misijas, kuriose dalyvavo Gabrielė. Britų žvalgyba sužinojo apie K.Šanel romaną su baronu ir jos šnipinėjimo karjera baigėsi.

Po karo L.de Vofrelanas buvo teisiamas už valstybės išdavimą, o Koko pavyko teismo išvengti, bet visuomenės nuomonė nuteisė ją kaip išdavikę. K.Šanel buvo priversta palikti Paryžių ir 9 metus gyveno Šveicarijoje.

K.Šanel sugalvojo mažą juodą suknutę

Ne. Griežto kirpimo juodos suknelės buvo tarnaičių ir didelių parduotuvių pardavėjų apranga. O K.Šanel pasiūlė tokias sukneles pasiturinčioms moterims. 1926 m. spalį furorą mados pasaulyje sukėlė damos su juoda suknute atvaizdas amerikietiškame „Vogue".

Žurnalas prognozavo, kad ji taps „įvairiausią skonį turinčių moterų uniforma". Pasak legendos, vienas iš modeliuotojų, Koko Šanel konkurentų, pamatęs ją vilkinčią juodą suknelę, paklausė: „Ko gedite, madmuazele?" - „Jūsų, mesjė", - atsakė K.Šanel.

K.Šanel nekūrė suknelių ir kostiumėlių eskizų

Taip. Ne vienas amžininkas liudija, kad Gabrielė darbuotojams neduodavo drabužių eskizų. Paprastai paaiškindavo žodžiu, kokį būtent kostiumą arba suknelę nori gauti, o modelį taisydavo, kai jis, susagstytas smeigtukais, kabėdavo ant siuvėjo manekeno.

Koko Šanel citatos

Kadangi viskas yra galvoje, nereikia jos pamesti.

Niekas taip nesendina moters, kaip akivaizdi brangybė, išsipustymas, sudėtingumas.

Nėra nieko kvailiau kaip painioti paprastumą su skurdumu.

Kvailumas - blogiau už viską. Galima atleisti viską, išskyrus kvailumą.

Žavisi ne mada, o tuo nedaugeliu, kurie ją kuria.

Norint parodyti kelius, reikia turėti idealius kelius... Galima visą dieną prastovėti Kambono gatvėje ir nepamatyti nė vienos poros gražių kojų.