5 nuotr.Prieš įgaudami dabartinę išvaizdą, akiniai nuėjo ilgą tobulinimo kelią. Pirmųjų prietaisų žmogaus regėjimui pagerinti - kaulinių plokštelių su siaurais plyšiais arba išgaubto kalnų krištolo gabalo - ir akiniais nepavadinsi, bet jie kadaise gyvenusiems žmonėms tikrai praversdavo, padėdavo matyti daugiau ir aiškiau. O pirmųjų akinių atsiradimas daugiausia yra susijęs su Katalikų bažnyčia.
Dėl to, kas gi iš tiesų išrado akinius, ginčijamasi nuo XVII a. Pagal vieną versiją kai kas panašaus į akinius buvo naudojama jau senovėje. O pagal kitą versiją pirmieji tokie prietaisai pasirodė baigiantis viduramžiams.
Pirmiausia reikia skirti saulės akinių istoriją nuo lęšių su dioptrijomis, skirtų kompensuoti nepakankamą regėjimo ryškumą, istorijos. Norėdami apsisaugoti nuo akinančių atsispindėjusių nuo sniego Saulės spindulių Šiaurės, Azijos ir Amerikos tautelės naudojo specialias plokšteles, kuriose darydavo siauras prorėžas - taip saulės poveikis akims būdavo gerokai sumažinamas. Tokie „akiniai“ būdavo gaminami iš gyvūnų kaulų, tarp jų - mamutų, o dar - iš medžių žievės gabalų. Kita, sakytume, gan šiuolaikiška saulės akinių funkcija - slėpti nuo aplinkinių akis - buvo sėkmingai taikoma XV a. Kinijoje: nagrinėdami teismo bylas valdininkai slėpdavo žvilgsnius nuo kitų proceso dalyvių.
O apie kai kurių permatomų medžiagų savybę „padėti regėjimui“ buvo žinoma jau Antikos laikais, apie tokius „lęšius“ rašė Ptolemėjus, o stebėdamas gladiatorių varžybas Romos imperatorius Neronas naudojo specialiai apdorotą smaragdą. Bet tikri akiniai ir net jų prototipai Europoje pasirodė gerokai vėliau.
Viduramžių vienuoliai lęšių savybėmis naudojosi skaitydami rankraščius - tam jie turėjo specialiai apdirbtų akmenų. „Skaitymo akmenims“ gaminti tiko kalnų krištolas, berilas arba stiklas. Apie pusiau išgaubtus lęšius jau XIII a. rašė viduramžių filosofas Rodžeris Beikonas (Roger Bacon). Ilgai nebuvo jokių prietaisų trumparegystei koreguoti, ir visi išradimai tiko tik toliaregiams. Dar viena ypatybė - „žūrėjimo lęšiai“ buvo naudojami tik vienai akiai.
O pirmieji akiniai, tai yra du lęšiai, pritvirtinti prie pagrindo - rėmelių, buvo sukonstruoti XIII a. pabaigoje Italijoje. Dokumentais autorystė nėra patvirtinta, bet manoma, kad akinius išrado Alesandras Spina, vienuolis iš Pizos. Tiksliai žinoma, kad iki XIV a. vidurio akinius jau plačiai naudojo visi, kas norėjo matyti aiškiau, ir kad akiniai buvo visų pripažinta naujovė. Italai net pradėjo juos gaminti eksportui, dideliais kiekiais. Taip pirmieji akiniai pateko į Kiniją ir kaip tik tuo metu buvo patobulinti teismo valdininkams. Pirmasis istorijoje akinių atvaizdas - XIV a. freskoje iš Trevizo.
Akinių mada sparčiai plito Europoje, iš pradžių daugiausia vienuolynuose. O pirmoji specializuota akinių parduotuvė buvo atidaryta Strasbūre, Šventosios Romos imperijos teritorijoje, 1466 metais.
Akinių kojelių tais laikais dar nebuvo, jas XVIII a. pradžioje išrado anglų optikas Edvardas Skarletas (Edward Scarlett).
Napoleonas Bonapartas prieš žygį į Egiptą užsakė pagaminti didelę partiją akinių savo armijai - akims apsaugoti. Mat pietų saulė nepratusiems prie ryškios šviesos europiečiams yra pražūtinga. Tai buvo protingas sprendimas: tie, kas nepaisė įsakymo nešioti akinius, vėliau sirgo akių ligomis, dažnai neišgydomomis, iki kataraktos.
Dabar regėjimui koreguoti naudojami akiniai, o palyginti neseniai žmogus galėdavo rinktis iš daugiau regėjimą gerinančių optinių prietaisų. Iki XX amžiaus išliko populiarūs monokliai, pensnė ir lornetai, jų galima pamatyti ne tik paveiksluose, bet ir nuotraukose bei kino filmuose.
Visi jie suteikdavo ir solidumo pro jį žiūrinčiajam į pašnekovą, todėl tapo tam tikru aristokratiškumo ir net snobiškumo simboliu.
