Paprastas stebuklas: visi šoka valsą!

Ilgos suknelės, klasikinis valsas, gyvas orkestras - tai ne praeities atgyvena, o šiuolaikinės Vienos gyvenimo dalis. Austrija - seniai ne imperija, bet kai kurių imperiškų įpročių neatsisakė. Kiekvienais metais nuo vėlyvo rudens iki pavasario miestas su visais gyventojais sukasi valso ritmu. Tarsi ir nebuvo pastarųjų 100 metų ir pasaulyje nieko nepasikeitė. Tik koronaviruso pandemija pakoregavo tvarkaraštį ir privertė atšaukti pokylius.

Didieji manevrai

Pokylių sezono pikas - sausis ir vasaris: tais mėnesiais Viena grįžta į XIX amžių, pokylių kultūros klestėjimo epochą su jos svaiginamais valsais, apdarais ir etiketu. Tradicinį naujametinį šokį Naujųjų Metų naktį Habsburgų žiemos rezidencijoje - Hofburgo rūmuose šoka visuomenės grietinėlė ir aristokratai iš įvairių šalių, ten vyksta „Le Grand bal" arba „Kaiserball" - naujametinis pokylis. Prašmatniai pasipuošę svečiai atvyksta limuzinais ir žengia raudonuoju kilimu. Tarp svečių - šalies prezidentas. Jis yra tikras, kitaip nei tradiciškai publiką sutinkanti imperatoriškoji šeima, Pranciškus Juozapas ir Sisi, kuriuos vaidina aktoriai. Svečius linksmina Vienos valstybės operos ir Liaudies operos solistai. Iškilmes pagrindiniais Austrijos televizijos kanalais stebi visa šalis. Būtent Imperatoriškasis pokylis oficialiai pradeda sezoną, nors faktiškai jie vyksta nuo lapkričio vidurio. O dar yra laikoma, kad naujametinis pokylis Hofburge - pramoga greičiau turistams, o ne vieniečiams. Jis neprilygsta pagrindiniam šalies pokyliui - Operos (Opernball), vykstančiam vasario pabaigoje.

Į Operos pokylį svajoja patekti daugelis, bet ne visi gali sau tą leisti. Bilieto į renginį kaina prasideda niuo 250 eurų (stovima vieta). Ložės nuoma atsieina apie 9000 eurų, o už ložę dviems netoli scenos tenka pakloti 18 500 eurų. Staliukas dviems - 360 eurų. Tai ankstesnių metų kainos. 2021 ir 2022 m. Operos pokylis nevyko dėl koronaviruso pandemijos.

Ruošiantis kasmetiniam Operos pokyliui, kurio istorija prasidėjo1935 m., iš Vienos operos žiūrovų salės išnešamos visos kėdės, paklojamas parketas. Salė puošiama 60 000 rožių kompozicijomis. Pokylio pradžią paskelbia fanfarų garsai, pasigirstantys tą akimirką, kai prezidento ložėje pasirodo šalies vadovas. Atliekamas Austrijos himnas ir į šokių aikštelę išeina 180 debiutantų porų. Stebimos susižavėjusios publikos jos šoka polonezą, polką ir valsą. Pagaliau, nuskambėjus garsiam raginimui „Alles Walzer!" („Visi šoka valsą"), ant parketo suguža visi norintys. Valsas, pokylio karalius, skamba keletą valandų be perstojo. Jis šokamas, kaip buvo šokamas prieš 300 metų.

Prašmatnumas iš bjaurumo

Valsas gimė Austrijoje, ir su jo gimimu Vienai atiteko pokylių sostinės vardas, iki tol priklausęs, suprantama, Paryžiui. Pirmasis pokylis yra „registruotas" 1385 m. Prancūzijoje. Šis rūmų ceremonialas su „visuotiniu šokiu" paplito ir kitose šalyse, kur jį palankiai priėmė aristokratai. Paryžius diktavo pokylių madas iki pat XVIII a., bet Didžioji Prancūzų revoliucija padarė galą aristokratų pramogoms. Austrijos aristokratija, kitaip nei prancūzų, sugebėjo sutarti su savo liaudimi, kad revoliucijų nekiltų.

Kaip tik XVIII a. Austrijos ir Vengrijos imperatoriaus rūmuose išpopuliarėjo paprastas, bet elegantiškas šokis, kuris išsivystė iš lendlerio - pagal trijų ketvirtinių metro muziką poromis ratu šokamo liaudies šokio. Lendlerį paprasti žmonės šokdavo per karnavalų sezoną, tradiciškai prasidėdavusį 11 mėnesio 11 dieną 11 valandą, t.y. lapričio 11-ąją, ir trukdavusį iki Didžiojo pasninko pradžios.

Suprantama, kad liaudis ne tik šoko, bet ir valgė mėsą, gėrė alų ir linksminosi, nekreipdama dėmesio į padorumą. Tokie pasilinksminimai nepatiko imperatorei Marijai Terezai, o štai perimti liaudies kultūrą jai neatrodė netinkama. Jai tarpininkaujant valsas pateko į imperatoriškuosius rūmus ir tapo pagrindiniu iškilmingų pokylių šokiu, išstumdamas prancūzų menuetą. Lygiagrečiai Marija Tereza persirengėlių eitynes iš gatvių perkėlė į rūmus, į kuriuos būdavo kviečiami vien tik išauklėti svečiai, o gatvėse karnavalus uždraudė.

Marijos Terezos sūnus, imperatorius Juozapas II (1741-1790) buvo nusiteikęs demokratiškiau ir leido visiems norintiems, išskyrus tarnus, lankytis pokyliuose Hofburgo rūmuose. Taip rafinuota pokylių atmosfera prasismelkė į liaudies gyvenimą.

XIX a. antrojoje pusėje, valdant imperatoriui Pranciškui Juozapui, pokyliai vykdavo visur: rotušėse, rūmuose, parkuose. Pagrindiniu buvo laikomas Rūmų pokylis, į kurį troško patekti aukštuomenės grietinėlė, o patekdavo tik išrinktieji: aukštieji dvasininkai, ambasadoriai, ministrai ir 16-os kartos aristokratai (arba tie, kas gavo titulą iš paties kaizerio). Bet Vienos pokylių kultūrą plėtojo visi visuomenės sluoksniai, ir turtingi, ir nepasiturintys. Kol aukštuomenė griežtai laikėsi pokylio etiketo, skalbėjos, konditeriai, gėlininkės, kaminkrečiai, vaistininkai, kepėjai rengdavo savo šventes.

Be reglamento

Ir šiandien iš 400 pokylių, kasmet vykstančių Austrijos sostinėje, kiekvienas norintis gali išsirinkti vakarėlį pagal savo skonį. Tarp klasikinių pokylių populiariausias yra Operos, o tarp alternatyvių pirmauja Gyvenimo pokylis (Life Ball), paskutinį kartą vykęs 2019 m. Pirmą kartą jis buvo surengtas 1993 m., siekiant surinkti pinigų paramai sergantiesiems AIDS.

Daugumai vietos gyventojų vyksta daugybė kitų, gerokai demokratiškesnių renginių. Savo „vakarėlius" rengia įvairių profesijų atstovai: teisininkai, gydytojai, ugniagesiai, konditeriai, karininkai. Bet kuriame „profesiniame pokylyje" gali apsilankyti visi norintys, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio. Tiesiog reikia nusipirkti bilietą, laikytis aprangos kodo ir džiaugtis šventės ypatumais. Pavyzdžiui, į Medžiotojų pokylį svečiai rengiasi Austrijos Alpių regionų tautiniais kostiumais. Per Saldainių pokylį išrenkama „Miss Bonbon", kuri sveriama vietoj svarelių naudojant saldumynus. Per vieną iš populiariausių pokylių - kavinių savininkų Hofburge - vieni malonumai derinami su kitais: čia šokama ir degustuojama įvairių rūšių kava.

Daugelyje renginių gyvuoja tradicija moterims atminčiai dovanoti suvenyrus, kai kada vakarėliuose vyksta loterijos (Tombola). Laimingo bilieto savininkas gauna prizą - nuo krūvos saldainių iki turistinio kelialapio.

Metams bėgant imperatoriškoji Viena tampa vis demokratiškesnė, o pokylių etiketas - paprastesnis. Daug kas įsivaizduoja, kad ten visi šoka tik valsus pagal J.Štrauso ir V.Mocarto muziką, bet yra ne visai taip. Alternatyviuose pokylių vakarėliuose galima išgirsti popmuzikos ir didžėjų, o rengtis kaip tik nori. Paprastai pasilinksminimas vyksta pagal tokį scenarijų: viskas prasideda 7-8 val. vakaro, svečiai eina į salę, geria šampaną arba vyną, šoka arba stebi šokančius, o vidurnaktį visi tradiciškai šoka kadrilį. Po privalomos vakaro dalies atskiroje salėje norintiems prasideda diskoteka. Ir dar po vidurnakčio pradedama valgyti - paprastai dešreles ir guliašą. Įdomiausia, kad po rafinuotų pokylių, pasibaigiančių 2-4 val. nakties, galima pamatyti, kaip vakariniais drabužiais vilkintys žmonės prie gatvės maisto kioskelių kerta dešreles.

Nepaisant ištikimybės imperijos laikų įpročiams ir nekintamos pagarbos reglamentui Vienos gyventojai į savo nacionalines vertybes žvelgia vaikiškai natūraliai: jiems pokyliai yra ne išrinktiesiems skirta prabanga, o paprastas stebuklas, prieinamas visiems.

Pokylių įdomybės

Etiketas

Viena garsiausių Austrijos šokių mokyklų - „Elmayer", kurią 1919 m. įkūrė Austrijos imperatoriškosios armijos karininkas Vilis Elmajeris Festenbrugas (Willy Elmayer -Vestenbrugg). Dabar jai vadovauja jo anūkas, prof. Tomas Šeferis Elmajeris (Thomas Schaefer Elmayer) - nepakeičiamas populiarios televizijos šokių programos žiuri narys ir 9 knygų apie Europos etiketą autorius.

„Pokylio etiketas yra ne mažiau svarbus negu Vienos valso žingsniai, - sako jis. - Tai yra kultūros dalis, mums ji - tikra brangenybė. Pasaulyje nėra Vienos pokylių tradicijų analogų".

Mokykla „Elmayer" pokylio profesionalu gali paversti net turistą, per pokylių sezoną kelioms dienoms atvykusį į Vieną (standartinė vienos privačios pamokos kaina -75 eurai). O tradiciškai ji ruošia aukštuomenės atžalas debiutui visuomenėje ir atrenka svarbiausių pokylių - Operos, Imperatoriškojo ir Filharmonijos - atidarymo ceremonijos debiutantus. „Prieš kiekvieną pokylį debiutantas repetuoja 4-5 kartus. Viena repeticija trunka apie dvi valandas. Per tą laiką mokomasi visos atidarymo ceremonijos programos, kurią sudaro trys šokiai. Iš pradžių šokamas polozezas, paskui specialus šokis - kadrilis, maršas arba polka - ir tik paskui Vienos valsas. Jis šokamas daugiausia minutę, bet tai turi būti tobulumo minutė", - sako T.Šeferis Elmajeris.

Aprangos kodas

Vienos Operos pokylio aprangos kodas yra itin griežtas. Vyrams yra privalomas frakas su balta peteliške, baltos pirštinės. Moterys privalo vilkėti ilgą vakarinę suknelę, puoštis blizgančiais papuošalais (pageidautina briliantais), mūvėti pirštines, kojines ir avėti aukštakulnius uždaru priekiu. Šukuosena - vakarinė, atidengianti kaklą, palaidi plaukai nepriimtini. Debiutančių galvas puošia karūnos. Nesilaikančių nustatytų taisyklių svečių organizatoriai turi teisę neįleisti į renginį.