Absurdiški išradimai - visai ne absurdas

Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo nenaudingi ir kvaili, bet yra sukurti tam, kad būtų linksmi ir kurioziški, o ne praktiški. Jų kūrimas buvo protestas prieš masinę vartotojų kultūrą.

Nenaudingumo filosofija

Šiandien populiarus nenaudingų daiktų kūrimo menas visiškai atsitiktinai gimė XX a. 10-me dešimtmetyje.

Kartą mėnesinio žurnalo „Mail Order Life" autorius ir redaktorius Kendzis Kavakamis (Kenji Kawakami) pamatė, kad viename žurnalo numeryje neturi kuo užpildyti keleto puslapių, ir rado neįprastą išeitį iš padėties.

Nusprendęs palinksminti savo skaitytojus, kurių dauguma buvo namų šeimininkės, gyvenančios kaime, jis žurnale paskelbė neįprastą reportažą apie keistas ir nenaudingas prekes, kurių nebuvo įmanoma nusipirkti: į rinkinį įėjo jo paties akinių su talpomis akių lašams nuotrauka (jie buvo pristatyti kaip akis drėkinantys ir neleidžiantys vaistams nutekėti per skruostus akiniai); naktinis žibintuvėlis, naudojantis saulės energiją, moteriški aukštakulniai su ratukais...

Visi tie daiktai atrodė kvailai ir kėlė tik skaitytojų juoką ir linksmus komentarus, bet to ir reikėjo redaktoriui, nes žurnalo reitingas šoktelėjo jau po vieno numerio.

K.Kavakamiui neliko nieko kita, kaip tolesniems žurnalo numeriams prisigalvoti nenaudingų ir juokingų daiktų, ir jam tai teikė didžiulį malonumą.

Šiems absurdiškiems daiktams jis sugalvojo pavadinimą „čindogu", sujungęs japonų kalbos žodžius „čin", kuris reiškia „keistas" arba „neįprastas", ir „dogu" - „įtaisas, instrumentas".

Tų išradimų nebuvo įmanoma pritaikyti praktiškai, bet atrodė jie labai juokingai. Vėlesni fotoreportažai sulaukė neregėto pasisekimo, ir skaitytojai reikalavo tęsinio. „Mail Order Life" tiražas augo.

Šių nenaudingų daiktų nebuvo įmanoma gaminti masiškai ir pardavinėti, kaip kitas prekes, bet jie buvo priimti kaip neįprasti meno kūriniai, kurie visada kelia šypseną.

O dar juose galima įžvelgti nemažą maištingumo dozę, nes jie yra tarsi kritika vartotojiškumui, materialiajam pasauliui ir tam, kas Japonijoje vadinama ekonomikos modeliu.

Kurioziški K.Kavakamio daiktai netrukus sulaukė gerbėjų ir už „Mail OrderLife" skaitytojų auditorijos ribų, o jų autorius gavo galimybę eksponuoti savo kūrinius meno parodose Tokijuje ir greitai pelnė visuotinį pripažinimą, tapęs pirmuoju pasaulyje čindogu meistru. Vėlesniais dešimtmečiais šios idėjos nusitvėrė ir kiti autoriai.

Nenaudingų daiktų išradėjo garbės kodeksas

Tapęs garsiu nenaudingų daiktų dizaineriu Kendzis Kavakamis sukūrė visą filosofiją, skirtą čindogu menui. Jos pagrindu tapo dešimt principų, dėl kurių šis menas gali egzistuoti ir būti „intelektiniu žaidimu, stimuliuojančiu žmogaus protą".

Pagrindinis principas: čindogu - tai rankomis pagaminti daiktai, nesusiję su naudingumo idėja. Jei tuo išradimu galima naudotis - tai ne čindogu!

Antrasis svarbus principas: čindogu turi būti materialus, kad žmonės galėtų įsitikinti, koks jis yra praktiškai bevertis. Jei žmogus kokį nors išradimą suprojektuospopieriuje ir jo nepagamins, jis neatitiks čindogu keliamų reikalavimų. Tai bus tiesiog popieriaus lapas su nevykusio išradimo aprašymu, ne daugiau.

Čindogu yra išradėjo minties ir veiksmų laisvės išraiška ir kartu turi būti suprantamas visiems be išimties. Jei jo nenaudingumą geba suvokti tik žmonės, turintys tam tikrų profesinių žinių - tai ne čindogu!

Pavyzdžiui, išradimas skrydžių į kosmosą srityje, kurio beprasmiškumą gali įvertinti tik mokslininkas, dirbantis šioje srityje, negali būti laikomas čindogu, nes turi būti suprantamas paprastiems žmonėms. Tokie yra trečiasis ir ketvirtasis nenaudingo meno principai.

Ne mažiau svarbus penktasis principas, kurį aktyviai propaguoja Kendzis Kavakamis - čindogu neparduodamas! Jei žmogus ima pinigus už savo išradimą, jis „išniekina jo dvasią" ir, atitinkamai, tas kūrinys nustoja priklausyti čindogu menui, pereidamas į naudingų daiktų, už kuriuos jo išradėjai ir gamintojai gauna tam tikras pajamas, kategoriją.

Pagal šeštąjį K.Kavakamio principą humoras neturi būti vienintelė nenaudingų daiktų kūrimo priežastis. Bet koks humoras - tai šalutinis čindogu kūrimo efektas.

Nenaudingu išradimu turi būti nuoširdžiai bandoma išspręsti problemą netradiciškai ir keistai, ir tik po to jis gali tapti juoko šaltiniu. Jeigu kas nors bando pagaminti juokingą objektą ir tai jam pavyksta, jis nekuria čindogu, jis tiesiog kuria juokingą objektą.

Čindogu - ne propaganda! Jis remiasi nesėkmių principu.

Kaip yra nuoširdžiai įsitikinęs K.Kavakamis, tie daiktai kuriami su tikslu jais naudotis, tiesiog jų idėja pasirodo nevykusi ir nenaudinga.

Čindogu neturi tapti žmonių diskriminacijos dėl rasės, religijos, amžiaus, lyties arba klasės šaltiniu, ir negali būti kuriami kaip „juodasis" humoras ir nepagarbos kam nors išraiška. Tokie yra aštuntasis ir devintasis čindogu principai.

Ir galop paskutinis, dešimtasis principas skelbia: čindogu negali būti patentuojami, kad jų naudojimą ribotų autoriaus teisės, jie privalo priklausyti visuomenei, turi būti įmanoma juos laisvai naudoti, atkurti ir platinti.

Čindogu sumanytojas, skelbęs šiuos principus jau praėjusio šimtmečio pabaigoje, ryžtingai pasisako prieš materializmo koncepcijas, pareikšdamas, kad niekina viską, kas virsta preke.

Būdamas šimtų nenaudingų daiktų išradėju, jis per tą laiką parašė 4 knygas apie čindogu meną. Visas pajamas už parduotas knygas K.Kavakamis aukoja labdarai ir atsisako užmokesčio už interviu, kuriuos duoda žiniasklaidai.

K.Kavakamio nuomone čindogu menas yra priešingybė materialiajam pasauliui, kuriame viskas vertinama pinigais arba naudingumu, jis padeda žmonėms gyventi ir atrasti save, išsilaisvinus nuo jo sąlygotumų.

K.Kavakamis įgijo daug pasekėjų, kurie per šio neįprasto meno gyvavimo laiką sukūrė daugybę nuostabių ir nenaudingų daiktų, bet tuo pačiu kai kas neretai bando gauti naudos iš čindogu. O kadangi šis menas negali būti patentuojamas, kai kada jiems tai visai neblogai pavyksta.

Ryškiausias čindogu komercializacijos pavyzdys yra Meti Benedeto (Matty Benedetto) projektas „Nereikalingi išradimai".

Jis atvirai užsiima komercija: reklamuoja savo populiarų prekės ženklą internete, turi milijonus sekėjų ir sėkmingai pardavinėja daiktus, panašius į čindogu, taip populiarumu aplenkdamas šio meno sumanytoją ir jo šalininkus.

„Nesėkmių" patyrė ir pats K.Kavakamis. Šiandien visiems žinoma lazdelė asmenukėms darytis pirmą kartą pasirodė jo nenaudingų išradimų sąraše ir pateko į pirmąjį jo knygos leidimą 1995 m., o išradus išmaniuosius įvairios firmos ją pradėjo gaminti ir pardavinėti.

Po to K.Kavakamis išbraukė ją iš čindogu sąrašo - tokios taisyklės.