Politikoje draugų nėra, yra tik interesai

Mainais Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka paleido didelę politinių kalinių grupę, įskaitant Nobelio premijos laureatą Alesį Bialiackį, opozicionierę Mariją Kalesnikavą ir buvusį kandidatą į prezidentus Viktorą Babaryką.

Nuo 2024 m. vasaros Minskas iš viso išlaisvino apie 430 politinių kalinių, kas vertinama kaip noras suartėti su Vakarais.

Apie pastarojo meto įvykius ir galimas tolimesnes politines - ekonomines tendencijas „Respublika" kalbėjosi su istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Algimantu KASPARAVIČIUMI.

- Kaip manote, kas lėmė gerėjančius Vašingtono ir Minsko santykius?

- Esmė ne Baltarusijoje ir tikrai ne baltarusių demokratinės opozicijos siekiuose ar išlaisvinime. JAV nėra ir niekada nebuvo gailestingųjų mergelių klubas.

Užsienio politika, tarptautiniai santykiai, santykiai tarp valstybių nėra nei bažnyčia, nei švietimas, nei labdaringa anoniminių alkoholikų draugija. Tai tik interesai ir jų realizavimo menas.

Ne veltui daugumoje žodynų ir enciklopedijų politika apibrėžiama, kaip galimybių menas. Ne išimtis šiuo atveju ir JAV - Baltarusijos santykiai. Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) yra žmogus iš verslo. Puikiai išmano naudos ir interesų realizavimo sritį.

Pastaruoju metu Jungtinės Amerikos Valstijos dėl eilės aplinkybių ir tarptautinių veiksnių patiria ekonominį, politinį spaudimą ir netgi nuopolį. Jų galia nenumaldomai silpsta ir jos priverstos manevruoti. Pagrindinis ir didysis JAV geopolitinis baubas yra Kinija. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad jau 2030-2035 m. Kinijos dalis pasaulio prekyboje gali sudaryti per 40 proc., o JAV nukristi iki 11-12 proc. Kartu su ekonomine auga ir karinė bei geopolitinė Pekino galia.

Tai - milžiniškas iššūkis ir galvos skausmas Vašingtonui, kuriam likviduoti lengvų sprendimų nėra. Tokiomis aplinkybėmis D.Trampo administracija į savo pusę bando patraukti Rusiją. Iš šio bandymo gimsta kontroversiškos JAV - Rusijos derybos dėl karo užbaigimo Ukrainoje bei Vašingtono reveransai Kremliui. Ne iš gero gyvenimo, o iš bėdos.

Tačiau branduolinę, suverenitetą išlaikiusią Rusiją patraukti arčiau Amerikos nėra lengva. Panašiai kaip ir Stalino laikais Rusija branginasi.

Todėl D.Trampo administracija, be kitų krypčių, bando prie Rusijos artėti per vakarinį jos flangą - per Baltarusiją. Tai psichologiškai ir politiškai pagrįsta taktika. Tokiu būdu siekiama suinteresuoti Baltarusiją naudingu bendradarbiavimu su JAV, nors kiek truktelėti ją arčiau Vakarų, parodyti Rusijai, kad jos vakarinė papilvė nėra labai patikima bei pasėti tam tikrą nepasitikėjimo šešėlį tarp Minsko ir Maskvos.

Kita vertus, politinis koketavimas su baltarusių lyderiu Aliaksandru Lukašenka JAV diplomatams yra puikus kelias labiau pažinti Rusiją, perprasti jos prezidento Vladimiro Putino psichologinį portretą. Trumpai tariant, taikinys čia ne Minskas, bet Maskva.

- Kokią naudą iš tokios „draugystės" gauna A.Lukašenka? Ar tai jį realiai gali atitolinti nuo Rusijos?

- Klausimas jautrus. Priminsiu, kad politika, o ypač diplomatija - galimybių menas. Politikų didybė ir pridėtinė vertė susideda ne iš jų ūgio, gražių šukuosenų ar kalbų. Politikai vertingi tik tiek, kiek jie pajėgia daugiau ar mažiau teisingai skaičiuoti, modeliuoti, numatyti reiškinius.

Geras politikas tik tas, kuris abiem kojomis stovi ant žemės, tai yra, kritiškai pasveria savo tautos pajėgumus ir valstybei kelia realistiškus uždavinius. Tokius politikus ne visada tautos myli, bet istoriškai tokie politikai laimi dažniausiai. Visi politikai, kurie savo tautoms ir valstybėms kelia neadekvačius uždavinius, dažniausiai pralaimi. Net jei jie jaučiasi esą karo genijai, kaip Napoleonas Bonapartas, ar bebaimiai didvyriai - kaip XIX mūsų amžiaus sukilimų vadai ir 1944-1953 metų rezistencijos lyderiai.

Geras politikas paprastai miršta lovoje, bet ne tremtyje, kalėjime ir ne kartuvėse nuo budelio rankos. Iš to išplaukia nauda A.Lukašenkai: santykių atšildymas su JAV jam teikia viltį, kad jo režimas įgyja naujų išorinių atramų ir, jei dalykai palankiai susiklostys, gali būti, kad valdžią A.Lukašenka sugebės perduoti savo artimųjų klanui. O tai reiškia, jog ir istoriškai A.Lukašenka turi šansą tapti gyvybingu.

Ar koketavimas su Vašingtonu Minską atitolins nuo Maskvos, klausimas atviras. Bet kuriuo atveju A.Lukašenka supranta, kad dvi tarptautinės atramos - Maskvoje ir Vašingtone - geriau nei tik viena Maskvoje. Žodžiu, flirtas su Vašingtonu jam parankus ir šiuo aspektu.

Jau nekalbant apie tai, kad kuo ilgiau tęsis Minsko dialogas su Vašingtonu, tuo Minsko vertė Maskvos akyse kils, kas dabartinėmis sąlygomis reikš ir didesnę Baltarusijai ekonominę naudą iš Rusijos. Ypač turint galvoje faktą, kad visoje postsovietinėje erdvėje Minskas šiandien yra likęs vienintelis ir paskutinis Rusijos sąjungininkas.

- Ar šylanti JAV pozicija Baltarusijos atžvilgiu gali paskatinti savo požiūrį keisti ir Europos Sąjungą?

- Keblus klausimas. Tiesą sakant, aš nemanau, kad visa ES turi kažkokią labai vieningą poziciją Baltarusijos atžvilgiu. Sakyčiau, čia yra niuansų. Slovakija ir Vengrija brėžia savarankiškesnę politinę liniją, kuri palankesnė Minskui. Lietuva, Lenkija, Baltijos šalys ir kai kurios kitos Rytų Europos valstybės vaidina, sakyčiau, tokią piktų pitbulių rolę Baltarusijos atžvilgiu. ES centriniai organai su Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) priešakyje iš esmės laikosi piktos pamotės pozicijos.

Tokiomis aplinkybėmis, mano galva, artimiausiu metu tikėtis kažkokių konsoliduotų rimtesnių pokyčių ES politikoje Baltarusijos atžvilgiu gana sudėtinga. Labiau galvočiau, kad pokytis pasireikš tik dar gilesne ES politikos fragmentacija Minsko atžvilgiu. Kita vertus, situacija daugiausia priklausys nuo JAV politinės sėkmės Baltarusijoje - jei JAV politika duos vaisių, vis daugiau ir ES valstybių ieškos sau vienokios ar kitokios naudos Baltarusijoje.

- JAV panaikino sankcijas kalio trąšoms, kaip manote, mūsų valdžia mėgins tartis su Minsku ir susigrąžinti jų tranzitą?

- Mūsų valdžia neprognozuojama, nes kol kas vadovaujasi ne nacionaliniais interesais ar nauda valstybei, bet išskirtinai tik propaganda ir į religijos padėtį nustumta ideologija. Per paskutinį dešimtmetį propaganda ir ideologija tapo Lietuvos vidaus ir užsienio politikos šerdimi, kurią už mokesčių mokėtojų pinigus dosniai aptarnauja žiniasklaida.

Tokiomis aplinkybėmis, net jei premjerė ar kuris ryžtingesnis sveikiau mąstantis ministras staiga panorėtų pozityvesnės politikos Baltarusijos atžvilgiu, jis iškart susidurtų su žiniasklaidos taranu. Vilnius yra tiesiog įsikalbėjęs sau ligą, kad Baltarusijoje turi sukurti lietuvišką demokratiją. Panašiai kaip savo laiku JAV prezidentai Džordžas Bušas jaunesnysis (George Bush), Bilas Klintonas (Bill Clinton) ir Barakas Obama (Barack Obama) bandė kurti amerikietišką demokratiją Afganistane.

Turint omeny mūsų geopolitinę padėtį, Lietuva yra klasikinė tranzito šalis. Dar visai neseniai iš tranzito uždirbti pinigai maitino tūkstančius lietuviškų šeimų ir sudarė didelę Lietuvos biudžeto dalį. Deja, šiandien Lietuva pasuko valstybės praskolinimo keliu. Vien 2026 m. biudžetas numato, berods, kelių milijardų eurų deficitą, kuris bus dengiamas skolintais pinigais. Kaip rodo šviežia patirtis Ukrainoje, skolinti pinigai korupcijai tiesiog Dievo pievos.

- Kaip įvertintumėte pastarųjų metų Vilniaus ir Minsko santykius? Jeigu JAV su jais draugauja, kokią poziciją tikslinga būtų užimti Lietuvai?

- Vertinčiau blogai. Ir dar truputį blogiau nei blogai. Ir, žvelgiant į jėgų santykį Seime, dabartinės vyriausybės personalinę sudėtį bei prezidento institutą, greitos išeities čia nesimato. Nesutikčiau su jumis, kad JAV su Baltarusija draugauja. Politikoje draugų nebūna. Tik interesai. Kas to nesupranta ar kalba kitaip, yra arba trečias brolis iš žinomos pasakos, arba ciniškas melagis ir populistas.

Jeigu atmesime propagandinę retoriką, tokios didžiosios valstybės kaip JAV, jokių draugų neturi. Joms jų ir nereikia, nes jos turi sąjungininkus, klientus, interesus ir priešus. To jų politikai visai pakanka. Politikoje draugystės tik kenkia. Dėl jų vien bėdos.

Dėl draugystės su Serbija Rusija 1914 metų vasarą stojo į karą su Austrija-Vengrija, o Vokietija dėl draugiškumo Austrijai-Vengrijai paskelbė karą Rusijai. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1939 m. rugpjūtį, patikėjusi draugystėmis su Anglija ir Prancūzija, Lenkija priėmė Vokietijos karinį iššūkį ir 1945 m. neteko lygiai pusės savo teritorijų rytuose.

Dar blogiau 1973-1975 m. nutiko Pietų Vietnamui, patikėjusiam draugyste su JAV, - jis tiesiog išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio. Taigi istoriniai pavyzdžiai rodo, kad Lietuvai svarbu vadovautis ne draugystėmis, bet nacionaliniais interesais.

Tą karčią politinę tiesą buvo puikiai suvokę tarpukario lietuvių politikai ir diplomatai: prof. Augustinas Voldemaras, Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas, dr. Jurgis Šaulys.

- Kada galima galvoti apie pokyčius (jei tokie galimi)? Ir kokių klaidų užsienio politikoje Lietuva dar gali padaryti? Ar jų limitas jau išsemtas?

- Galvoti galima ir reikia visada ir apie viską. Jei tik yra tam tinkama galva. Deja, Naujųjų amžių ir moderniųjų laikų Lietuvos politinėje istorijoje su galvomis reikalai dažniausiai prasti. Todėl ir mūsų nacionalinio valstybingumo istorija trūkčiojanti. Matematiškai kalbant, ne ištisinė politinė linija, bet labiau tokia punktyrinė.

Pokyčiai patys savaime neateis. Tauta juos turi pasigimdyti ir išsiauginti. Bet gimdyti ir auginti jų šiandien net nėra kam: Sąjūdžio karta iš esmės nuseno ir, kaip rodo paskutiniai įvykiai, mėgaujasi jau tik beletristika bei savo būtaisiais žygiais; pirmoji Antrosios Respublikos karta beveik visa emigravusi arba degradavusi, na, o jaunoji - mieliau užsiima savimyla, o ne politika, arba, geriausiu atveju, primityviai, ir vargana politikos imitacija. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klaidų limitas labai didelis. Tad naudokite jį drąsiai.