Po reido Venesueloje Trumpas žvelgia tolyn

„Mes valdome Venesuelą“, – pareiškė D. Trumpas ir prakalbo apie planus įkvėpti naujos gyvybės Monroe doktrinai, 1823 m. priimtam dokumentui, kuriame JAV reiškė pretenzijas į Vakarų pusrutulį.

„Amerikos dominavimas Vakarų pusrutulyje daugiau niekada nebebus kvestionuojamas“, – D. Trumpas sakė žurnalistams, kai paskelbė apie ataką prieš Venesuelą savo „Mar-a-Lago“ rezidencijoje Floridos valstijoje.

D. Trumpo pareiškimai buvo tiesmuki, todėl JAV valstybės sekretoriui Marco Rubio sekmadienį teko neigti daug kartų kartotus savo viršininko žodžius neva JAV planuoja valdyti Venesuelą artimiausioje ateityje.

Tačiau „The New York Times“ atkreipia dėmesį, kad kiek subtilesnė pozicija apie JAV vaidmenį Vakarų pusrutulyje dėstoma 15-ame Nacionalinės saugumo strategijos puslapyje, kurią neseniai paskelbė D. Trumpo administracija. Šis dokumentas, regis, ir buvo parengtas turint omenyje pastarąjį JAV teritorinį avantiūrizmą.

Atidžiau skaitant galima suprasti, ką D. Trumpas mano ne tik apie Venesuelą, bet ir apie Kolumbiją, Meksiką, Kubą ir Grenlandiją.

Savaitgalį kalbėdamas apie pastarąją Danijos teritoriją JAV prezidentas pareiškė, kad ji turi priklausyti Jungtinėms Valstijoms.

„Monroe doktrina labai svarbi, bet mes ją gerokai pranokome, tikrai gerokai“, – sakė D. Trumpas, prie kurio stalo Ovaliajame kabinete yra susimąsčiusio penktojo JAV prezidento James‘o Monroe portretas.

Anot „The New York Times“, JAV prezidentas kalbėjo apie tai, kas Nacionalinėje saugumo strategijoje vadinama „D. Trumpo išvada“ apie Monroe doktriną, kuria XIX amžiuje siekta neleisti Europos valstybėms kištis į Lotynų Amerikos reikalus.

„D. Trumpo išvadoje“ įtvirtinama JAV teisė „atkurti JAV pranašumą Vakarų pusrutulyje“ ir neleisti konkurentams iš kitų pusrutulių, pavyzdžiui Kinijai, ten dislokuoti pajėgas ar kitokius grėsmę keliančius pajėgumus, ar kontroliuoti strategiškai svarbų turtą.

Pastaroji frazė apie „strategiškai svarbų turtą“, pasak „The New York Times“, primena apie D. Trumpo paaiškinimą, kodėl JAV gviešiasi Venesuelos naftos rezervų, kurie yra didžiausi pasaulyje.

Sekmadienį komentuodamas padėtį jis apie naftą užsiminė apie 20 kartų, aiškindamas, kad Venesueloje reikia atstatyti seniai apleistą infrastuktūrą, kontroliuoti naftos gavybą ir suteikti pagalbą JAV bendrovėms, nes neva Venesuelos vadovai „pavogė JAV naftą“.

„Išvystėme ten visą tą pramonę, o jie tiesiog ją perėmė tarytum mes būtume niekas“, – D. Trumpas kalbėjo apie naftos pramonę.

„Mes turėjome prezidentą, kuris nusprendė nieko dėl to nedaryti“, – D. Trumpas sakė apie savo pirmtaką Joe Bideną.

„Tačiau mes kai ką dėl to padarėme. Mes pavėlavome, bet kai ko ėmėmės“, – tęsė jis.

„Tai yra tikroji D. Trumpo doktrinos esmė“, – teigia „The New York Times“ cituojamas Richardas Hassas, garbės prezidentas iš analitinio centro „Užsienio santykių taryba“ (angl. The Council on Foreign Relations) ir buvęs nacionalinio saugumo bei JAV Valstybės departamento darbuotojas.

Vis dėlto, „The New York Times“ teigimu, kol kas tai nėra globali JAV strategija. D. Trumpas neatskleidžia, ar JAV reiškiant pretenzijas į Vakarų pusrutulį Kinija gali tą patį daryti Azijoje. Teigdamas, kad JAV konkurentai negali naudotis Vakarų pusrutulio naftos ištekliais, D. Trumpas siekia, kad tik JAV bendrovės, dalį kurių valdo jo rėmėjai, galėtų išgauti didžiules Venesuelos naftos atsargas.

Atkurti demokratijos Venesueloje nesiekia

Buvo galima numanyti, kad D. Trumpo sandoriais grindžiamo valdymo metu dėmesys bus sutelktas į N. Maduro nuvertimą tam, kad JAV galėtų pasisavinti Venesuelos naftos atsargas.

Tačiau, pasak „The New York Times“, daug ką atskleidžia ir tai, kad jis nei karto neužsiminė, jog JAV tikslas būtų skatinti ir atkurti demokratiją Venesueloje. Iki į valdžią 1999 m. ateinant Hugo Chavezui, Venesuela turėjo ilgalaikes demokratijos tradicijas, ten vykdavo laisvi rinkimai.

Kalbėdamas apie valdžią po N. Maduro periodo, D. Trumpas neminėjo, kad prezidentu turėtų tapti Edmundo Gonzalezas Urrutia.

JAV ir kitos valstybės pastarąjį pripažino teisėtu 2024 m. prezidento rinkimų nugalėtoju, bet N. Maduro melagingai tvirtino juos laimėjęs. E. Gonzalezą Urrutią, kuriam dabar 76-eri, kandidatu į prezidentus pasirinko populiaresnė opozicijos lyderė Maria Corina Machado, kai jai buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose.

„Ši praleista detalė iš karto kelia problemų dėl Venesuelos valdžios politinio legitimumo. Dauguma potencialių JAV operacijos rėmėjų tikėjosi laisvės, o ne tik kitokio požiūrio į narkotikus ir naftą“, – sako „The New York Times“ cituojamas Richardas Fontaine‘as, „Naujojo Amerikos saugumo centro“ (angl. Centre for a New American Security) vadovas ir buvęs senatoriaus Johno McCaino patarėjas.

Anot jo, akivaizdu, kad demokratijos Venesueloje atkūrimas nėra vienas iš JAV tikslų.

Pasak „The New York Times“, panašu, kad JAV prezidentas yra visiškai patenkintas tuo, jog jam teks bendradarbiauti su likusiais N. Maduro vyriausybės nariais, jeigu Venesuelos valdžia klausys jo nurodymų ir suteiks prieigą prie savo naftos, ir kompensuos JAV bendrovėms už tai, kad buvo nacionalizuotas jų turtas.

Tai visiškai kitokia valstybingumo kūrimo misija nei ta, kurios siekė George‘as W. Bushas Afganistane ar Irake, pažymi „The New York Times“. Pastarasis bent jau žadėjo sukurti pavyzdinę demokratiją Artimuosiuose Rytuose, o D. Trumpas nekalba apie nieką kitą kaip tik sandoriais grįstą teisę į Venesuelos naudinguosius išteklius.

Pastarojo savaitgalio įvykiai rodo, kad D. Trumpas dabar mano galįs laisvai reikšti pretenzijas į resursus be kurių, jo manymu, JAV negali gyventi.

Jis jau kuria panašius argumentus Grenlandijos atžvilgiu, kuri gali turėti (bet gali ir neturėti) daug retųjų Žemės elementų.

Tačiau, kitaip nei tai buvo Venesuelos atveju, JAV neturi lengvo preteksto imtis veiksmų prieš Grenlandiją, atkreipia dėmesį JAV laikraštis.

Taip pat neaišku, ar dėl ekonominės naudos JAV vertėtų pyktis su savo NATO sąjungininke Danija – iš dalies ir dėl to, kad naudingųjų išteklių gavyba Grenlandijoje būtų itin brangi.

Tačiau daug kainuos ir Venesuelos naftos pramonės atkūrimas.

Vis dėlto nepaisant D. Trumpo nuolatinio sieko ieškoti gerų sandorių, neatrodo, kad jam labai rūpėtų, jog tai gali brangiai kainuoti.

Ar tai būtų Venesuela, Grenlandija, Gaza ar galbūt Kanada, jis mano, kad ilgainiui visa tai atsipirks, apibendrina  „The New York Times“.