Marksistiniai eksperimentai Niujorke tęsiasi

Mamdani administracijos iniciatyvos tampa brutaliu puolimu prieš kuriančiąją visuomenės dalį.

Pagrindinis Mamdani darbotvarkės įrankis - vadinamasis „Socialinio teisingumo mokesčių paketas", kuris savo prigimtimi yra ne kas kita kaip turto nusavinimo programa. Pirmasis ir skaudžiausias smūgis tenka šeimoms: meras siūlo drastiškai padidinti paveldėjimo mokesčio tarifą.

Siūlomas 50 proc. nuo turto vertės mokesčio tarifas paverčia žmogaus mirtį ypatingai apmokestinamu įvykiu, faktiškai užkertančiu kelią šeimos turto kaupimui ir tęstinumui.

Kartu su federaliniu 40 proc. tarifu, ir atsižvelgiant į mokesčių atskaitymus, Niujorko gyventojams tektų federalinis ir vietinis paveldėjimo mokesčio tarifas, bendroje sumoje siekiantis apie 70 proc.

Tai būtų bene didžiausias tarifas pasaulyje ir tiesioginis išpuolis prieš dirbančią šeimą, siekiant nusavinti turtą ir paversti ją priklausoma nuo valstybės malonės, o ne nuo savo tėvų darbo vaisių.

Ir apskritai, jei po mirties tavo turtas atiteks ne vaikams, o bus nusavintas valstybės, tai kam tada stengtis, koks tikslas daugiau dirbti ir daugiau uždirbti?

Marksistas meras sugalvojo ir naują papildomą mokestį - „Payroll tax". Tai „darbo užmokesčio mokestis", kurį moka darbdavys nuo viso savo darbuotojų atlyginimų fondo.

Toliau Mamdani taikosi į verslo struktūrą, siūlydamas įmonių pelno mokestį padidinti daugiau kaip pusantro karto. Tuo pačiu metu planuojamas papildomas pajamų mokesčio didinimas visiems, uždirbantiems daugiau nei milijoną dolerių.

Marksistinė logika čia paprasta: bausti už sėkmę tol, kol sėkmės nebeliks ir visi taps lygūs. Tačiau šiais laikais kapitalas yra mobilus, o sėkmingi žmonės neturi mazochistinio potraukio leistis apiplėšiami.

Faktai kalba patys už save: per pastaruosius penkerius metus Niujorkas neteko beveik pusės milijono nuolatinių gyventojų. Tai nėra kažkoks teorinis skaičius popieriuje, tai šimtai tūkstančių mokesčių mokėtojų, kurie pasirinko laisvę Floridoje ar Teksase.

Kartu su jais iš miesto ištekėjo daugiau nei 150 milijardų dolerių metinių apmokestinamųjų pajamų. Tai yra didžiausias turto pasitraukimas miesto istorijoje.

Kol Mamdani džiūgauja dėl „teisingesnio" mokesčių paskirstymo, statistikos duomenys rodo, kad Niujorkas tiesiog nukraujuoja: mokesčių mokėtojai palieka miestą, o vietoj jų atvyksta tie, kurie tampa tiesiogine našta miesto biudžetui.

Per tą patį laikotarpį į miestą atvyko apie 200 tūkst. migrantų, kurie ne tik neprisideda prie biudžeto pajamų, bet ir reikalauja milžiniškų išlaidų. Bet užtat šitie atvykėliai rinkimuose balsuos už tokius marksistus, kaip Mamdani.

Niujorko valdžios savižudiška politika pasireiškia ir per unikalų „Teisės į pastogę" (Right to Shelter) mandatą, kuris Mamdani valdymo metu tampa finansine kilpa. 2025-2026 metų biudžete migrantų krizei numatyta per 4 milijardus dolerių, o bendra suma per kelerius metus jau viršijo 10 milijardų.

Vieno migranto išlaikymas miestui šiandien kainuoja virš 50 tūkst. dolerių per metus. Tai protu nesuvokiama suma, kai miesto biudžetas yra deficitinis.

Valdžia skiria pinigus migrantų apgyvendinimui viešbučiuose, kai tuo tarpu policijos pajėgos dūsta nuo lėšų trūkumo, o viešasis saugumas degraduoja. Tai klasikinė socialistinė schema: griauti esamą bendruomenės tvarką ir saugumą, skatinant masinę priklausomybę nuo perskirstomų lėšų.

Dabartinė Niujorko kryptis darosi panaši į 1975-ųjų metų scenarijų, kai miestas stovėjo ant bankroto slenksčio dėl to, kad socialistinė politika, nevaldomas viešojo sektoriaus pūtimasis ir skolinimasis pasiekė kritinę ribą.

1975 m. Niujorkas turėjo apie 14 mlrd. dolerių skolą, o rinkos tiesiog nustojo juo pasitikėti. Tik drastiškas federalinis įsikišimas ir griežta finansinė kontrolė tuomet išgelbėjo miestą nuo visiško kracho.

Šiandien Mamdani veda miestą į tą pačią bedugnę, tik šį kartą su daug labiau išpūstu biudžetu ir dar silpnesne pajamų baze.

Miesto biudžetas stovi ant molinių kojų: 1 proc. turtingiausių gyventojų sumoka apie 42 proc. pajamų mokesčių. Mamdani per turto nusavinimo akcijas daro viską, kad šie žmonės išvyktų, tačiau be jų visas socialinių pažadų kortų namelis sugrius akimirksniu.

Mero siūlomas „Miesto nuosavybės fondas" yra dar vienas marksistinio dogmatizmo pavyzdys. Ketinimas mokesčių mokėtojų pinigais supirkti nekilnojamąjį turtą ir jį valdyti valstybiniais principais yra tiesus kelias į korupciją ir rinkos sunaikinimą.

Kai savivaldybė tampa didžiausiu būsto savininku ir nuomotoju, privati iniciatyva miršta ir būsto kokybė nyksta, kol galiausiai lieka tik griuvėsiai.

Niujorkas kažkada laikėsi ant tvarkos ir pagarbos istorinei sėkmei. Marksistinė Mamdani darbotvarkė šias vertybes keičia chaosu ir pavydo kultūra.

Kai asmeninė atsakomybė pakeičiama sisteminio aukos statuso teorijomis, visuomenė nustoja funkcionuoti. Nusikalstamumas gatvėse yra tiesioginė šios ideologijos pasekmė.

1975 metais prezidentas Džeraldas Fordas (Gerald Ford) savo griežtu atsisakymu gelbėti Niujorką nusiuntė aiškią žinutę: miestas negali gyventi virš savo išgalių. Šiandienos valdžia šią pamoką demonstratyviai ignoruoja.

Jie tiki, kad gali begalę kartų didinti mokesčius, skatinti masinę migraciją ir griauti verslo aplinką be jokių pasekmių. Tačiau matematika yra negailestinga. Kai mokesčių mokėtojai išvyksta, o skolos su palūkanomis pradeda ryti biudžetą, jokie marksistiniai šūkiai nebepadeda.

Kol Niujorkas grimzta į socializmo pelkę, Florida ir Teksasas gyvena kaip laisvės ir ekonominio racionalumo bastionai. Skirtumas akivaizdus: ten gyventojų skaičius auga, mokesčiai maži, o asmeninė atsakomybė yra vertybė.

Niujorke gi sėkmė yra įtartina, o turtas - konfiskuotinas. Mamdani darbotvarkė neduos nieko kito, tik skurdo lygybę. Šio kelio galutinė stotelė - ta tvarka, kuri kadaise buvo Sovietų Sąjungoje.

Socializmas visada baigiasi tuomet, kai socialistai išleidžia visus kitų žmonių uždirbtus pinigus. Niujorko atveju pinigus uždirbantys žmonės sparčiai pakuojasi lagaminus.

Likusiems teks sumokėti sąskaitą už šito mero marksistines svajones. Matematika niekada nemeluoja.

Kai išlaidos viršija pajamas, o pagrindiniai pajamų šaltiniai yra vejami lauk, bankrotas yra ne tik galimybė, bet ir neišvengiama baigtis.