A.Butkevičius: Terorizmas, kaip politinės valdžios kompromatas

- Po teroro aktų Prancūzijoje Europoje kilo dar vienas „susirūpinimo“ vajus. Kokias tendencijas atskleidžia tokie teroro aktai? Kaip tai paveikė Europos politinę sąmonę? Ko galima tikėtis artimiausiu metu?

- Jau yra akivaizdžių požymių, kad teroristinis aktyvumas persikėlė į Europą ir čia nesvarbu, kas tą aktyvumą generuoja - ar tai savaveiksmis procesas, ar vienos kitos valstybės spec. tarnybų veiklos rezultatas. Mes jau turime karą Europoje. Manau, kad ir toliau šis aktyvumas plis. Jeigu pratęstume mintį, kad teroristinės akcijos gali būti suvokiamos ir kaip diversinių-žvalgybinių veiksmų pakaitalas, tuomet galėtume daryti prielaidą, kad tai yra to paties hibridinio karo, perkelto į ES teritoriją, pirmieji požymiai. Kitaip tariant, Europai yra sakoma: jūs, ponai, turite labai rimtai permąstyti savo politiką - jeigu jūs ir toliau, būdami visiškai nepasiruošę, nesirūpindami saugumu pragyvenę kelis dešimtmečius atsipūtę ir toliau pūsite žandus vaidindami „nenugalimąją armadą“, turėsite tiek šias, tiek papildomai kitų problemų. Visa tai tęsis tol, kol Europos gyventojai ims balsuoti prieš politikus, nesugebančius politinėmis priemonėmis užtikrinti ramaus ir sotaus gyvenimo, prie kurio ponai europiečiai yra labai pripratę. Bet koks terorizmas pirmiausia yra ataka prieš politikus. Pats terorizmas, atakuodamas civilius gyventojus, negali pasiekti jokio rezultato, jeigu jis nekompromituoja politinės valdžios.

- Ar ta politinė valdžia, žmonės, kurie tą valdžią renka, šiandien pajėgūs iš šių išpuolių ko nors išmokti? O išmokę užkirsti kelią panašiems išpuoliams ateityje?

- Aš, kaip politinis konsultantas, turėjau daug klientų žydų, taip pat ir diskutuojant terorizmo klausimais Izraelio teritorijoje. Kai tik įvykdavo kažkas panašaus, jie manęs klausdavo: o dabar pasižiūrėkime, kur yra geroji šios situacijos pusė? Tad ir dabar pasižiūrėkime į galimus pliusus šioje situacijoje. Europos vadovai turi prisiversti suvokti, kad ši amžinai atvirų durų politika kaip nuodėmių išpirkimas už praėjusius kolonijinius laikus yra pragaištinga. Lygiai kaip pragaištinga yra bandymų įsigyti pigios darbo jėgos politika, beprotiško socialinio garantijų didinimo visiškai to nevertiems asmenims politika. Jei visa tai bus tęsiama ir toliau, tikėtis, kad jie suvaldys situaciją, bus neįmanoma. Europos vadovams lygiai taip pat metas suvokti, kad yra būtina stipriai riboti ir limituoti mano įvardytus procesus, pasirinkti, su kokiomis rinkomis Europa turi bendrauti, apriboti kai kurių gamintojų produkcijos įvežimą į savo rinką, įvesti rimtas sankcijas asmenų judėjimui per ES ir t.t. Teks priimti daugybę kitų, galbūt netgi nepopuliarių sprendimų, neatitinkančių fantazijų apie laisvą gyvenimą XXI a. Priešingu atveju jie tiesiog nesuvaldys situacijos. Bet aš manau, kad įvykiai Prancūzijoje suteikia rimtą stimulą eiti tokių sprendimų link, ieškoti būtinybės Europai turėti aiškiai įvardytas politines strategijas. Būdamas nepatenkintas Europos Sąjunga kaip tokia aš keliu tokį klausimą: arba Europa eina link stiprios unifikuotos valstybės sukūrimo, išsaugodama savo narių interesus, teises ir rasdama būdą kiekvienam iš jų atstovauti save, arba Europos Sąjunga susinaikina. Aš, sukandęs dantis, pasisakau už pirmąjį variantą, už tokios struktūros atsiradimą, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra.

- Ką šiuolaikinėje Europoje šiandien reiškia sąvoka „žodžio laisvė“? Štai vieniems humoristams šiandien leidžiama tyčiotis iš religinių jausmų, o kitas humoristas, pašiepęs šūkį „Aš esu Šarli“, tuojau pat areštuojamas ir paverčiamas terorizmo teisintoju... Kur yra tos „žodžio laisvės“ ribos? Ką galima kalbėti, o ko - ne?

- Tiek Europos Sąjunga, tiek Jungtinės Amerikos Valstijos visada taikė dvejopus standartus. Nieko naujo neįvyko. Tiesiog tai rodo, kad Europos vadovai ir ideologai vykdo dvejopų standartų politiką, kuri yra nuleista žemyn iki teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūrų. Tai dar kartą įrodo, kad jie tiesiog neturi jokių pagrindinių strateginių linijų netgi kovoje su terorizmu. Žmonių, kurie šiandien vadovauja Europai, galvose yra visiška košė... Tokie įvykiai ne tik nepadeda suvaldyti situacijos, bet ją dar labiau kaitina. Pavyzdžiui, nuolat keliamas klausimas, ar tas islamo fundamentalistų provokavimas yra leistinas, ar ne? Ar apskritai galima leisti netoleranciją ir tyčiojimąsi iš religijos? Tačiau jie nekelia klausimo, ar tai nėra speciali provokacija. Tas klausimas, kurį jie užduoda, tėra toks: ar galima įteisinti religinę netoleranciją arba nepakantumą bet kokiai religijai kaip elgesio normą. O ir be jų svarstymų Europoje nepakantumas religijoms seniausiai egzistuoja, tai tiesiog įvykęs faktas ir niekas nežino, ką dabar su tuo daryti...

- Ukrainoje šią savaitę taip pat įvykdytas teroro aktas - susprogdintas autobusas su civiliais žmonėmis, žuvo mažiausiai 10 žmonių. Žinoma, beveik jokio atgarsio Europoje tai nesukėlė. Ar dabar pamatysime naują konflikto eskalacijos lygmenį?

- Kai žūsta civiliai žmonės, kurie gyvena konflikto teritorijoje, tampa ne taip svarbu atsakyti į klausimą: kas iššovė į tą autobusą? Klausimas turi būti toks: ar tai kvailiai, ar provokatoriai? Gali būti, kad tai yra sąmoningas aktas, provokuojantis ir neleidžiantis tiems trapiems konflikto reguliavimo daigams sudygti. Lygiai taip pat tai gali būti ir atsitiktinumas. Problema ta, kad abi konflikto pusės leidžia vykti koviniams veiksmams, visiškai nesilaikant Ženevos konvencijos reikalavimų. Abiejų pusių kovotojai dengiasi civiliniais objektais, dėvi uniformas be aiškių skiriamųjų ženklų, abiejose pusėse kovoja asmenys, kurių statusas neatitinka Ženevos kombatanto apibrėžimo. Daug abiejų pusių kariškių naudoja civilinį transportą kovinių veiksmų teritorijoje. Toks transportas gali būti iš tikrųjų karinio manevro dalis ir jis abiem pusėms sudaro prielaidas manyti, kad tai yra grėsmė, ir jį atakuoti. Bet koks konflikto suvaldymas turi prasidėti nuo tam tikros tvarkos įvedimo, pirmiausia civiliai gyventojai turi būti atskiriami nuo kovinių veiksmų dalyvių. Koviniuose veiksmuose dalyvaujantys asmenys turi būti aiškiai dalijami į tuos, kurie atitinka tam tikras tarptautines normas, taikomas karų dalyviams, ir tuos, kuriuos galima įvardyti plėšikais ar tiesiog banditais. Kol nebus įvestas visiškas aiškumas, kol iš abiejų pusių konflikto teritorijoje veiks savaveiksmiai žmonių medžiotojai, atvykstantys į šias teritorijas savaitgaliais pažaisti „safario“, tol kalbėti apie galimą konflikto suvaldymą bus juokinga.

- Ukrainos prezidentas Petro Porošenka šią savaitę paskelbė papildomą mobilizaciją. Vadinasi, konfliktą jis bandys suvaldyti jėga ir jokiomis „taikos derybomis“ jau netikima?

- Pradėkime nuo to, kad abi pusės bijosi stambaus masto priešininko veiksmų. Todėl daugelis sprendimų yra pagrįsti baime, nes tikros informacijos nė viena kovojanti pusė neturi. Kadangi aš kalbuosi su savo kolegomis konsultantais tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, galiu patvirtinti, kad Rusijos pusė taip pat neturi tikros, įrodymais pagrįstos informacijos, ką ketina daryti ukrainiečiai, ir atvirkščiai. Šis neapibrėžtumas kuria chimeras, baimes, o tos baimės yra lydimos politinių sprendimų. Lygiai taip pat galima traktuoti ir V.Putino pareiškimus apie svetimšalių legiono Rusijoje kūrimą. Tai reiškia, kad bandoma išvengti savų rusiškų motinų raudų dėl žuvusių sūnelių, kartu ir jų įsitraukimo į konfliktą, nors tai buvo visais laikais - ir Afganistane, ir Čečėnijoje. Tos motinos, beje, padarė didelę įtaką konflikto baigčiai. Taigi dabar kuriamas Prancūzijos svetimšalių legiono analogas, kuriame tarnauja svetimšaliai galvažudžiai ir dėl kurių žūties jokios mamytės nesuks valdžiai galvos. Žinoma, ukrainiečiai tokius žingsnius suvokia kaip pasiruošimą didelei intervencijai, nes įsivaizduoja, kad toks legionas gali būti kuriamas netgi keliolikos divizijų. Štai ir atsakymas, kodėl P.Porošenka skelbia visuotinę mobilizaciją. Kaip šalis įgyvendins tą mobilizaciją turėdama numatytus 200 tūkst. šauktinių - kitas klausimas, bet mums gerai žinoma, kad mobilizacija iš esmės yra tolygi ginklo gaiduko atlenkimui ir net iki atsitiktinio, savaiminio šūvio gali praeiti labai trumpas laikas...

- Dar viena savaitės aktualija: „Gazprom“ oficialiai paragino Europą prisidėti prie dujotiekio į Turkiją tiesimo, priešingu atveju ji neteks savo dujų dalies. Kas tai - šantažas?

- Aš seniai sakiau, kad V.Putinas, kaip lošėjas, man patinka... Pažvelkime į lošimą iš jo pozicijų: žaidimai su teroristais, su ideologiniais mechanizmais, su propaganda, finansuojant įvairius spaudos leidinius bei viešųjų ryšių agentūras Europoje, ar žaidimai su Europos politinėmis partijomis, kad ir Marinos Le Pen (Marine Le Pen) lygio... Tai yra gražaus, planingo veikimo rezultatas. Kitą kartą savęs paklausiu, ar padaryčiau geriau? Dėl dujotiekio brūkštelėtas dar vienas šio didelio žaidimo štrichas. Padaryta daug veiksmų, europiečiai pagąsdinti, be to, bandomas kurti precedentas, kai jiems sakoma: jūs patys būsite atsisakę dujų, jeigu nežaisite pagal mūsų planą... Jei vertintume situaciją iš Rusijos pusės, ėjimas yra vertas dėmesio. Bet V.Putinas jau kelintą kartą imdamasis tokių gražiai apskaičiuotų veiksmų užmiršta, kad veiksmas yra lygus atoveiksmiui. Atakuodamas Ukrainos regionus separatizmo pagrindu jis gimdo separatizmą pačioje Rusijoje ir tie mechanizmai jau pradeda veikti. Atakuodamas vienas ar kitas religines bendruomenes užsienyje jis užmiršta, kad pati Rusija yra pilna įvairių sektantiškų grupių, kurios turi kažkieno valdomus ir finansuojamus lyderius - tokie pranešimai jau pradeda gulti ant spec. tarnybų vadovų stalų ir jie siaubo apimti pradeda matyti, kaip iš tikrųjų atrodo šita rusiškoji visuomenė. Lygiai taip pat V.Putinas užmiršta, kad darydamas tokį, atrodytų, gražų veiksmą jis stimuliuoja pačią Europos Sąjungą priimti strateginius sprendimus. Jis stimuliuoja planavimo procesus, kaip ir galimybę atsirasti vadovaujančioms linijoms. Visa tai vyksta. Nuo Ukrainos konflikto pradžios Europa unifikacijos bei strateginio planavimo link padarė kur kas daugiau žingsnių negu per visą laiką nuo Lisabonos sutarties pasirašymo pradžios. Taigi padėkoti galima ir V.Putinui, o tai yra jo, kaip politinio stratego, pati didžiausia klaida.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“