Tarp Europos ir Maskvos

Visuomenėje įsitvirtinusi nuostata, kad kadaise kaip tragedija pasireiškusi istorija laikui bėgant grįžta kaip farsas. Galbūt kažkur taip ir vyksta, bet tik ne kalbant apie Rusiją. Ir čia niekada nebuvo kitaip.

Pastaruosius ketverius metus Ukraina nuolat yra Rusijos taikiklyje. Šiandien Ukrainos piliečiai nevadina šiuolaikinio kruvino karo farsu.

Kodėl? Nes tipinės rusų raketų smūgio į eilinį Ukrainos miestą pasekmės atrodo taip - po Rusijos smūgių į energetikos objektus iki vasario uždaromos Kijevo mokyklos arba per rusų antpuolį Žytomyro regione žuvo vaikas, penki žmonės buvo sužeisti. Rusų raketos vis dažniau pataiko į gyvenamuosius namus.

Po to socialiniuose tinkluose greitai išplinta nuotraukos iš žuvusiųjų laidotuvių. Tarp jų galima išvysti ir tokią, kur tėvas paskutinį kartą supa savo mažytį angelėlį. Pastarasis guli mažame baltajame karste. Po kelių minučių karstas bus užverstas žemėmis...

Tauta ar minkštas žaislas?

Šiuolaikiniu kruvinu karu Rusija siekia rusifikuoti ir sunaikinti Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę kartu su visais ukrainiečiais. Jeigu jai tai pavyktų, užgrobtose žemėse, kurios būtų pavadintos dar viena Rusijos Federacijos sritimi, vietiniai gyventojai būtų pripažinti šiek tiek nepilnaverčiais rusais, todėl Ukrainos teritorija būtų apgyvendinta atvykėliais iš „motinėlės Rusijos" gilumos.

Tokias prielaidas patvirtina pastarojo meto patirtis: iki 2025 m. pabaigos Mariupolyje turėjo apsigyventi 120-150 tūkst. civilių rusų, kai tikrųjų Mariupolio gyventojų skaičius tesiekė 100 tūkst. Ir, kaip teigia Ukrainos analitikai, ateityje jų tik mažės. Juolab kad 350 tūkst. žmonių jau buvo priversti palikti Mariupolį, kuriame iki karo gyveno apie 450 tūkst. žmonių.

Panaši situacija ir okupuotame Kryme. Žiniasklaidos duomenimis, nuo 2014 m. į Krymą buvo perkelta apie milijonas rusų. Oficialių duomenų apie migrantų iš Rusijos į Krymą skaičių šalis agresorė neskelbia, bet migracija iš Rusijos paveikė Krymo demografinę sudėtį, padidindama rusakalbių gyventojų dalį.

Ukraina kovoja už savo egzistenciją. Europa remia Ukrainą. Čia matyti jos moralinis požiūris į karą kaip tokį ir supratimas, jog vėliau Kremliaus taikiniu gali tapti kažkas iš europinių valstybių. Ir tai yra realu, nes Rusijos-Ukrainos karas maitinasi nuoširdžiu vadinamuoju giluminiu rusų tautos entuziazmu.

Palyginus moralinius principus Rusijoje prieš trisdešimt metų ir dabar, nesunku pastebėti keletą bendrų bruožų. Svarbiausia čia yra ne kritinis supratimas apie šiuolaikinę situaciją, o besąlygiškas paklusnumas ir besąlygiška parama Kremliui.

Tiesa, yra ir skirtumų. Sovietų laikais propagandinis aiškinimas buvo orientuotas į „šviesią ateitį", kuria, tiesą sakant, paskutiniaisiais Sovietų valstybės egzistavimo metais mažai kas betikėjo.

Šiuolaikinėje Rusijoje subrendo nacionalinė-šovinistinė idėja, kažkuo panaši į sovietinę ideologiją, bet kiek kitokia, nes dabar akcentu tapo „šviesi Rusijos ateitis". Ir ji užvaldė rusų tautos protą bei sąžinę.

Nacionalinė idėja, kuri, parinkus tinkamus šūkius, atsiliepia žmonių širdyse, gali daryti stebuklus. Prisiminkime tokį žinomą pasakymą, kad „Rusija - tai trečioji Roma" ir pusiau užmirštą jo pabaigą „ketvirtosios nebebus". Tai reiškia - mes neleisime! Panašiai savo laiku skambėjo posakiai „Didžioji amerikietiška svajonė" bei „Britanija - jūrų valdovė".

Prisiminkime ir ne tokius senus laikus: 1929 m. Bavarijoje infliacija siekė daugiau nei tūkstantį procentų. O jau po dešimties metų vokiečiai su savo „Deutschland, Deutschland uber alles..." sugebėjo tapti pagrindiniais Antrojo pasaulinio karo, kurį kartu pradėjo nacių Vokietija ir „raudonoji" Tarybų Sąjunga, žaidėjais. Britanija jūrų valdove buvo tapusi šimtmečiams.

Rusija, vadovaudamasi Trečiosios Romos imperijos vizija, savo laiku karine jėga parklupdė pusę Azijos. XIX a. pradžioje Rusija buvo vadinama ne kitaip, kaip „Europos žandaru". Dėl to Kremlius taip mėgsta prisiminti praeitį.

Ir dėl to, jog šiuolaikinė Rusija ženkliai atsilieka nuo demokratinių, laisvų šalių ekonomikos ir gyvenimo lygio įvairiose srityse. Nors JAV administracija stengiasi bet kokia kaina sugrąžinti Rusiją į G-8, iš tiesų ji nėra aštunta pasaulyje pagal pragyvenimo lygį. Pagal „Numbeo" vertinimą (2025 m. birželis) ji užima 71 vietą iš 89 šalių. Šiame reitinge Rusija yra tarp Čilės ir Maroko.

Mitinis praeities interpretavimas pavertė Rusijos Federacijos visuomenę agresyvia ir pikta, todėl karas tarp šalies agresorės visuomenės sulaukia nemažos paramos. Nuo sovietinių laikų laukta „šviesi ateitis" šiandien transformavosi į piktą ir kerštingą dabartį. Dabartis, kai ant daugelio automobilių stiklų klijuojami begėdiški paveikslėliai su užrašu „galime pakartoti". Į šiuolaikinės Rusijos informacijos srautus patekęs tipiškas vartotojas tapo lengvai paveikiamas.

Ukrainoje žmonės siekia ne tik taikos, bet ir nori gyventi suverenioje šalyje, užtikrinančioje socialinę apsaugą ir aukštą gyvenimo lygį. Turtingoje ir sveikoje šalyje. Rytuose viskas kitaip. Vėl tarsi iš sovietinių praeities džiunglių išplaukė agresyvi „giluminės tautos" esmė - bet juk mūsų bijojo! Šiandien karas Rusijoje yra veiksmingas valdžios svertas.

Nuo SSRS žlugimo Rusija inicijavo keletą karų. Ji apsimetė taikos kūrėja, o vėliau prisidėjo prie karo Sakartvele, kur jos įsikišimas nuo šalies atplėšė du regionus. Nepaisydama tarptautinės teisės, Rusija pripažino jų „nepriklausomybę" ir jai „užtvirtinti" paliko naujadaruose savo kariuomenę.

1999 m. Stambulo ESBO viršūnių susitikime Rusija įsipareigojo išvesti savo kariuomenę iš Moldovos Padniestrės regiono. Tačiau Rusijos 14-oji armija vis dar ten yra. Ten, nepaisant sutarto termino, kad ji pasitrauks iki 2020 m.

Pateisindama savo veiksmus „taikos palaikymo" kontingento aprūpinimu, Rusija ir toliau tiekė ginklus į šį regioną. Taip Padniestrė tapo labiausiai kriminalizuota Europos dalimi. Į daugybę Moldovos raginimų laikytis susitarimų, Rusija atsako, kad nemato reikalo.

O kur dar du Čečėnijos karai. Pagal dabartinę Rusijos Konstituciją kiekviena iš federacinių respublikų pagal statusą yra šalis. Bet kai Ičkerija ketino paskelbti savo nepriklausomybę nuo Maskvos, rusų tankų kolonos įsiveržė į Čečėnijos teritoriją. Toliau įvykiai vystėsi „kaip iš natų": Rusija smogė kariniams aerodromams ir visi lėktuvai buvo sunaikinti, kas užtikrino Rusijos aviacijos dominavimą ore. Kiek vėliau tuometinis prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė dekretą dėl karinės operacijos Čečėnijos Respublikoje.

Invazija prasidėjo Naujųjų Metų naktį. Vėliau buvo pasirašyta taikos sutartis Chasaviurte, pagal kurią Rusijos kariai turėjo pasitraukti iš Čečėnijos Respublikos Ičkerijos. Tačiau Kremlius nesilaikė savo žodžio - kariai iki šiol dislokuoti Čečėnijoje.

Po to prasidėjo antrasis Čečėnijos karas. Dabar jau prezidento Vladimiro Putino iniciatyva, kuris surengė naują „kovos su terorizmu operaciją Šiaurės Kaukaze". Tada buvo teigiama, kad viskas daroma siekiant užkirsti kelią Rusijos yrimui ir apsaugoti Čečėnijos gyventojus, kurie tapo, cituoju, „vietinių separatistinių ir ekstremistinių gaujų aukomis". Bet tiesa yra kitokia - „apsauga" baigėsi Grozno sunaikinimu beveik iki pamatų.

Laikui bėgant rusų karinės grupuotės pasirodė Sirijoje. Ir Afrikoje. Nepaisant gausių įrodymų apie rusų kariuomenės buvimą Ukrainos teritorijoje, Rusija oficialiai nepripažino invazijos fakto. V.Putinas tvirtino, kad Ukrainoje nėra Rusijos kariuomenės.

Dabar JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) atkakliai kalba apie derybas tarp Ukrainos ir Rusijos. Tik jis elgiasi taip, tarsi nebūtų galingiausios pasaulio valstybės prezidentas, o koks nors smulkus prekybininkas.

Jis visiškai pamiršo savo paties paskelbtą „taikos per jėgą" idėją ir iškeitė ją į „sandėrį". Tarsi perkant naudotą automobilį. Bet rankraščiai dega - tai įrodyta istorijos. Ir žodžiai išlieka. Ar galima susitarti su Rusija?

Klausimas retorinis, tai yra, be atsakymo.

Viskas turi pradžią

Prisiminkime, kad istoriškai terminas „karas" visada buvo svarbus, tačiau jis tapo rečiau vartojamas po to, kai buvo sukurta Jungtinių Tautų Chartija, kuri jį pakeitė terminu „agresija". Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje agresija aiškinama labai paprastai - ginkluotas kitos šalies sienų kirtimas.

Žiniasklaidoje, ypač Rusijos televizijoje, nuolat primenami Ukrainos prezidento profesiniai įgūdžiai. Sakoma, kad komikas tapo prezidentu. Ukrainoje požiūris į asmenybes kitoks: daug blogiau, kai prezidentas tampa komiku.

Žinoma, viskas turi pradžią, o jau po to seka veiksmas bei pasekmės. Dažnai girdima nuomonė, ypač - iš už Atlanto bei iš Rusijos, kad nereikia priešintis agresijai - jei be kovos atiduosite Ukrainos pietus ir rytus Maskvai, karo, taigi ir aukų, nebus.

Rusija 2014 m. okupavo Krymą beveik be šūvių. Beveik, nes okupacijos metu žuvo du Ukrainos kariai: praporščikas ir majoras. Bet kalbama apie tai, kad pasipriešinimo faktiškai nebuvo. Iš tiesų Rusija tai suprato kaip raginimą imtis veiksmų, todėl visai netrukus rusų būrys, vadovaujamas Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos aktyviojo rezervo karininko Igorio Girkino (Strelkovo), užėmė pirmąjį Ukrainos miestelį - Slovianską Donecko srityje. Ukraina paskelbė antiteroristinę operaciją. Rusija į Donecko ir Luhansko sritis įvedė reguliarią kariuomenę. Toliau įvykiai vystėsi sparčiai. Šiuo metu vis dar vyksta plataus masto karas.

Žinoma, istorijoje yra pavyzdžių, kai šalys keisdavosi teritorijomis. Bet tai būdavo lygiaverčiai mainai ir jeigu dabar Maskva nori Ukrainos žemių, ji turi Kijevui mainais pasiūlyti savas.

Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. Netgi gyvenimas. Karo pabaiga kažkur už horizonto. Karą galima baigti per 24 valandas (pagal D.Trampą), galima ir anksčiau. Žinoma, karo iš viso nevertėjo pradėti. Bet ir dabar viskas yra ganėtinai paprasta - tereikia išvesti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos ir įsivyraus taika.

Iš Kremliaus nuolat skamba teiginys, kad reikia pašalinti ginkluoto konflikto priežastis. Karą ten vadina būtent taip - konfliktu. Šaudyti sau į koją, gal į smilkinį, yra beprasmiška. Už žodžių apie taiką slepiasi ta pati didžioji karo priežastis - Rusijos Federacijos vadovas ir vergai, paklusnūs Kremliaus valdžiai.

Netrukus bus ketvirtosios didžiosios karo metinės. Rusijos visuomenėje jis vis dar sulaukia didelio palaikymo ir paniekos sankcijoms. Šalies agresorės visuomenė didžiuojasi savo armija, o pasididžiavimą papildomai skatina valdžios demagogija.

Praėjusių metų lapkritį Europos grupėse baigėsi atrankos turnyras į Pasaulio futbolo čempionatą. Per visas Ukrainos rinktinės rungtynes, kurias transliavo televizija, ekrano kampe periodiškai būdavo parodomas QR kodas su nuoroda į banko sąskaitą. Taip buvo surinkta lėšų ukrainiečių karių, netekusių galūnių fronte, protezams. Futbolo komentatorius nuolat primindavo jų skaičių - daugiau nei 100 tūkst.

Didysis karas tęsiasi jau beveik ketverius metus. Žinoma, T.Snaiderio knyga „Kruvinos žemės" turi paantraštę: „Tarp Stalino ir Hitlerio". Jis pripažįsta, kad ukrainiečiai labai taikliai apibūdino dabartinę ideologinę Rusijos Federacijos politiką - „rašizmas". Situaciją, kai fašistai kitus vadina fašistais, T.Snaideris vadina šizofašizmu.

Žinomi, pasaulinio lygio rašytojai, filosofai, istorikai, kaip jie kartais būna teisūs...