1 nuotr.Naujasis ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas – tai įspėjimas apie despotus ir pavojų nepastebėti jų iki tol, kol būna per vėlu.
Trečiadienį Kanų kino festivalyje įvyko jo filmo „Du prokurorai“ („Two Prosecutors“) premjera.
Filme pasakojama apie jauną prokurorą idealistą, kuris imasi tirti politinio kalinio, 20 amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį kalėjusio viename iš Josifo Stalino kalėjimų, bylą.
„Nebūkite naivūs – tokia yra žinutė žiūrovams, taip pat ir man pačiam“, – apie filmo siužetą agentūrai AFP sakė 60 metų S. Loznica.
Rusija po 25 Vladimiro Putino valdymo metų primena Sovietų Sąjungą, sakė S. Loznica, tačiau jo žinia naujai suskamba tokiu metu, kai daugelyje šalių demokratija patiria nuosmukį.
„Šiandieninė Rusijos visuomenė skiriasi nuo 20 amžiaus sovietinės visuomenės, bet esmė yra ta pati“, – sakė režisierius.
Paklaustas, ar, jo nuomone, JAV prezidento Donaldo Trumpo valdymo laikotarpiu kyla tironijos pavojus, jis atsakė: „Tai gali nutikti bet kurioje visuomenėje.“
„Yra žmonių, kurie turi tikrą talentą priversti visuomenę paklusti savo giliausiems troškimams, – sakė jis. – Stalinas šia prasme buvo be galo talentingas.“
Sovietų lyderis, naudojęs represijas politiniams priešams likviduoti, yra dar vieno, naujo Kanuose pristatyto biografinio filmo „Revoliucija pagal Kamo“, tema. Filmo autorius – pripažintas vengrų režisierius Kornelis Mundruczo.
Išvarytas
S. Loznica Ukrainoje nesilankė nuo 2021 m. ir gyvena tarp Vokietijos ir Lietuvos, tačiau AFP sakė, kad tikisi kada nors grįžti į tėvynę ir sukurti filmą.
„Norėčiau ten sukurti filmą, bet nežinau, kiek tai įmanoma“, – sakė jis prieš filmo „Du prokurorai“, kuris Kanuose varžosi dėl pagrindinio „Auksinės palmės šakelės“ prizo, premjerą.
2022 m. rusakalbis S. Loznica buvo pašalintas iš Ukrainos kino akademijos už tai, kad kritikavo šalies politiką boikotuoti rusiškus filmus, tais pačiais metais prasidėjus Maskvos invazijai.
Žymiausi Ukrainos intelektualai ir kiti kino kūrėjai taip pat jį pasmerkė, nepaisant to, kad nuo 2014 m. jis ne kartą smerkė Rusijos agresiją ir ją fiksavo dokumentiniuose filmuose, tokiuose kaip „Donbasas“ ir „Invazija“.
Jo filmas „Kijevo teismas“ – dokumentika apie pokario Ukrainoje vykusius nacių ir jų kolaborantų teismus – buvo pasitiktas „visiška tyla Ukrainos spaudoje“, sakė jis.
„Viena vertus, mane tai stebina, bet, kita vertus, suprantu, kodėl taip atsitinka. Tai karo, kurį Rusija vykdo prieš Ukrainą, rezultatas, nes tokioje situacijoje visuomenė tampa daug radikalesnė ir žiauresnė, – sakė jis. – Tačiau mano situacija yra niekas, ji tikrai labai menka, palyginti su kančiomis, kurias ten patiria daugybė žmonių.“
Nors S. Loznica tikisi vieną dieną sugrįžti dirbti į taikią Ukrainą, jis sakė turįs mažai vilties, kad vykstančios taikos derybos duos rezultatų.
„Ar Putinas tikrai nori užbaigti savo pradėtą karą? Jie [rusai] jau seniai turi persvarą fronto linijose. Nemanau, kad jis nori tai nutraukti“, – sakė jis.
