1 nuotr.Prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos Italijoje sekmadienį nusidriekė ilga piligrimų ir šiaip lankytojų eilė, nes pirmą kartą galima pamatyti viešai eksponuojamus šventojo palaikus.
Daugybė šeimų su vaikais, porų ir pagyvenusių žmonių po didele balta palapine laukė savo eilės pamatyti 13 amžiuje gyvenusio Italijos globėjo skeletą.
Praėjusios pro metalo detektorius, maždaug 750 žmonių grupės nuo 7 val. ryto kas pusvalandį buvo įleidžiamos į kalnų miestelio bazilikos žemutinę bažnyčią.
Pranciškonų ordino atstovai teigia, kad apie 400 tūkst. žmonių rezervavo apsilankymus, norėdami pamatyti palaikus, kurie bus eksponuojami iki kovo 22 d.
„Tai buvo labai jaudinantis rytas – unikalus įvykis, kuris man labai svarbus“, – AFP sakė 65 metų Nicoletta Benolli, išėjusi iš bažnyčios į skaisčią žiemos saulę.
Šv. Pranciškus įkūrė pranciškonų ordiną, atsisakęs turtų ir paskyręs savo gyvenimą vargšams.
„Labai stipru“
Šv. Pranciškaus palaikai eksponuojami organinio stiklo dėžėje šalia gausiai dekoruoto bažnyčios altoriaus, minint 800-ąsias jo mirties metines. Visuomenei leidžiama paliesti stiklinės dėžės išorę.
Būdama taip arti palaikų, N. Benolli, atvykusi iš Veronos (šiaurės Italija), sakė, kad „viskas tampa labai tikra“.
„Kartais mes imame abejoti, bet čia, tokiomis akimirkomis, tiesa yra priešais mus. Turime galimybę ją pamatyti ir paliesti“, – sakė ji.
Žiūrėdami į palaikus, paguldytus ant balto šilko paklodės, daugelis piligrimų žegnojosi, kai kas klaupėsi. Viena lankytoja priglaudė prie dėžės savo rožinį. Daugelio akyse buvo matyti ašaros.
Išskyrus ankstesnes ekshumacijas apžiūrai ir moksliniams tyrimams, Šv. Pranciškaus kaulai buvo rodyti tik vieną kartą – 1978 m., labai ribotam visuomenės ratui ir tik vieną dieną.
„Buvimas šalia tokio šventumo įsikūnijimo kažką perduoda sielai. Praeidami pro šalį beveik girdime Pranciškaus žinią, tarsi jis kalbėtų mums. Net ir greitai praeinant – tai yra labai stipru“, – sakė 35 metų Nicola Urlandini, atvykęs su savo mergina.
Asyžiaus vienuolyno komunikacijos direktorius Giulio Cesareo, kuris pats yra pranciškonų vienuolis, sakė, kad „plika akimi matyti, jog šie palaikai iš tiesų yra sudėvėti, bet ne laiko, o nuovargio, nepriteklių, nes šis žmogus labai daug vaikščiojo ir miegojo urvuose“.
Kaukolė taip pat buvo pažeista, kai 13 amžiuje kūnas buvo perkeliamas į baziliką.
Iš Neapolio atvykusi pranciškonų vienuolė Rosa Padhilete sakė, kad matydama palaikus juto „didžiulį, nepaaiškinamą džiaugsmą“.
„Tyliai kontempliuojant Šv. Pranciškaus palaikus, (atrodo), tarsi jis iš tiesų būtų gyvas, ir tai atgaivina viltį tiems, kurie vis dar gyvena Žemėje“, – sakė ji.
