Europos skydas: kariaujanti Ukraina

Angelų alėja Donecke - tai paminklas Donbaso vaikams, žuvusiems karo metu. Ties alėjos įėjimu pasitinka iš kaltinių rožių ir kulkosvaidžių tūtelių supinta arka. Tai karo simboliai. Ten taip pat yra taikos simboliai - kaldinti balandžiai. Po arka - granito plokštė su nužudytų vaikų vardais. Vardai išdėstyti abėcėlės tvarka. Toks liūdnas, skaudus šiuolaikinis paminklas.

Klastotės...

Tarp įrašų galima rasti mergaitės Polinos Solodkos vardą. Rusų svetainėje skelbiama, kad P.Solodka, šešerių metų Sloviansko gyventoja, tapo pirmuoju vaiku, nužudytu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Donbase.

2014 m. birželio 8 d. ji žuvo per Ukrainos kariuomenės apšaudymą. Nelaimė įvyko netoli šulinio viename iš Sloviansko rajonų, iš kurio vietiniai gyventojai semdavo geriamąjį vandenį. Daugelis Donbaso gyventojų prisimena nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip gydytojai neša Poliną į artimiausią ligoninę. Ten ji mirė.

Svetainėje paskelbta jos nuotrauka. Tiksliau, nuotraukoje, kuria rusai buvo kurstomi kovoti prieš „ukrofašizmą", užfiksuota 8-metė Anastasija Lutsišina. Ji žuvo 2013 m. vasarį nuo maniako-pedofilo rankų Rusijos mieste Usuriske. Po nužudymo prabėgus keletui dienų jos sudarkytas kūnelis buvo rastas sniege netoli miesto.

Pedofilas buvo nuteistas 24,5 metų laisvės atėmimo bausme. O nuotrauka, kurioje iš tikrųjų užfiksuota mirusi Nastia, tapo „virusine". Ją Rusijos propagandistai kurį laiką naudojo neapykantos Ukrainai kurstymui. N.Lutsišina buvo pavadinta „Polina Solodka", „perkelta" iš Usurisko į Slovianską ir „nužudyta ukrainiečių fašistų rankomis" 2014 m. Dabar granito plokštė Angelų alėjoje buvo pakeista, P.Solodkos vardo joje nebėra. Kaip ir kai kurių kitų vardų.

Amerikos prezidentai ir sausio 12-oji

Nuolatinės derybos dėl karo Ukrainoje pabaigos primena savotišką televizijos maratoną, transliuojamą daugybės pasaulio televizijos ir radijo stočių, stebimą socialiniuose tinkluose bei laikraščių puslapiuose. Bet kažkas vyksta ne taip! JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), vos baigęs sakinį apie tai, koks jis geras draugas, kaip gerai jiedu pasikalbėjo ir kad netrukus taikos susitarimas bus pasiektas, pareiškia, jog Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas „vedžioja jį už nosies". Nors gal ne tik „vedžioja", bet ir „veda kur nori"?

Beje, D.Trampas už savo taikos pastangas netgi buvo įvertintas Nobelio taikos premija. Tiksliau, savo medalį amerikiečių prezidentui padovanojo Nobelio premijos laureatė iš Venesuelos Marija Korina Mačado (Maria Corina Machado). Taip pat D.Trampui taikos premiją skyrė Tarptautinė futbolo federacija - FIFA. Tik klausimas - už ką?

Nors D.Trampas nuolat kartoja, kad jis yra geriausias derybininkas pasaulyje, vargu ar tai tiesa. O štai KGB gerai mokė derybų meno. D.Trampas ir V.Putinas artimiau susipažino 2013 m. lapkritį, kuomet dabartinis JAV prezidentas Maskvoje surengė pirmąjį ir kol kas vienintelį grožio konkursą „Mis Visata". Konkursas vyko prieš tai liūdnai išgarsėjusiame pramogų komplekse „Crocus City Hall". Tuo metu D.Trampas turėjo teisę rengti šį konkursą.

Taip pat D.Trampo 2013 m. vizitas Maskvoje siejamas su spaudoje pasirodžiusiais teiginiais apie nepadorų jo elgesį „Ritz-Carlton" viešbutyje. Tiek jis, tiek Rusijos valdžia tai neigė. Bet kokiu atveju, būtent V.Putinas lengvabūdiškai, žaismingai pakomentavo tuos gandus, sakydamas, kad „mūsų žemos socialinės atsakomybės merginos - geriausios pasaulyje".

Šiuo metu Kremliaus vadovo demonstruojamas drąsumas primena pokerio žaidėjo įžūlumą. Tai reiškia, kad jis žaidžia be baimės, žinodamas, jog priešininkas silpnas, o statymai šiame žaidime - blefas. Per visus KGB egzistavimo metus priešininkai iš JAV buvo vertinami atsargiai. Šalies prezidentas buvo gerbiamas. Jo netgi buvo bijoma kaip galingiausios pasaulio ekonomikos ir armijos vadovo.

2005 m. rugpjūtį JAV nusiaubęs uraganas „Katrina" tapo labiausiai niokojančiu per visą šalies istoriją: vėjo greitis siekė 280 km/val. Po pasaulį išplito vaizdai, kuriuose buvo užfiksuota, kaip paprasti, pasipiktinę valdžios neveiksnumu Amerikos piliečiai įžūliai bendravo su prezidentu Džordžu Bušu (George Bush).

Galbūt būtent tada Kremlius suprato, jog jeigu paprasti žmonės gali taip elgtis su prezidentu, tai jis tikriausiai nėra toks svarbus, kaip buvo manoma. Maždaug nuo to laiko Kremliaus retorika Vašingtono atžvilgiu tapo paniekinanti ir netgi grėsminga.

O neseniai Kremliaus vadovas atvirai pasijuokė iš europiečių - lietuvių, lenkų ir kitų. Jis pareiškė, kad ankstesnės JAV valdžios sąmoningai skatino konfliktą Ukrainoje, o „europiniai paršeliai", tikėdamiesi pasipelnyti iš Rusijos žlugimo, aktyviai į jį įsitraukė.

Vargu ar D.Trampas suprato paslėptą šio pasakymo prasmę, bet niekas neabejoja, kad minėti gyvūnai turi kažkokią motiną - kiaulę. Arba kuilį.

Ukrainos valdžia įsitikinusi - V.Putinas nėra suinteresuotas taikos susitarimu. Netgi D.Trampo požiūriu protingas kompromisas Kremliui yra nepageidaujamas. Kijeve neabejojama, kad taika, tikra ir ilgalaikė, bus tik tuomet, jei ji bus teisinga.

Nepaisant to, abiejose Atlanto vandenyno pusėse vis dar nesigirdi tokių taikos pasiūlymų. Kalba turėtų būti apie tai, kad Rusija visam laikui pasitraukia iš Ukrainos, sumoka reparacijas už padarytą žalą, atsiprašo taip pripažindama savo kaltę dėl karo pradžios. O jau tuomet būtų galima kalbėti apie jos grįžimą į demokratinių šalių teisinę erdvę.

Deja, neįmanoma sugrąžinti tūkstančių ukrainiečių gyvybių, kaip ir „priauginti" beveik 900 tūkst. per ketverius karo metus prarastų galūnių. Ukrainos nacionalinės sveikatos tarnybos duomenimis, vien per 2022-2024 m. Ukrainoje buvo atliktos 93 566 amputacijos.

Prieš metus, 2025 m. pradžioje, buvo konstatuota, kad karas neigiamai paveikė dešimčių tūkstančių vaikų sveikatą. Neįgalių vaikų skaičius dėl patirtų traumų, sužalojimų ir psichologinio karo poveikio Ukrainoje kasmet auga ir, kol karas nesustos, augs toliau.

Kijevas neabejoja, kad labiausiai pageidaujamas rezultatas Kremliui būtų Ukrainos išnykimas iš pasaulio žemėlapio. Tam ir vyksta karas. Tai yra priemonė Kremliaus vadovo valdžios stiprinimui.

Apklausos rodo, kad parama karui Rusijos visuomenėje vis dar išlieka didelė. 2022 m. vasario 28 d. 68 proc. rusų respondentų pritarė sprendimui įsiveržti į Ukrainą.

Šiuo metu Rusijos piliečių, manančių, kad karinius veiksmus prieš Ukrainą būtina tęsti, dalis beveik nesumažėjo. Remiantis apklausos duomenimis, aukštas išlieka ir okupacinių pajėgų veiksmų Ukrainos teritorijoje palaikymo lygis, siekiantis 73 proc.

Dauguma ukrainiečių (63 proc.) yra pasirengę kentėti karą tiek, kiek bus būtina. Dar 1 proc. teigia, kad yra pasirengę kentėti apie metus, o toliau laikas parodys. Šalyje net išplito posakis - už Ukrainą reikia ne mirti, o žudyti.

Ir apie reikšmingą 2026 m. sausio 12 d. dieną: Rusijos ir Ukrainos karas trukmės atžvilgiu viršijo karo, kuris sovietų, o dabar ir Rusijos, istorijoje vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, trukmę. Ir jis niekaip nesibaigia...

Ilgas vingiuotas kelias

Pagal šio žanro dėsnius, jei karas nesibaigia, jis plinta kaip rašalo dėmė ant servetėlės. Tai lemia „neaiškius" dronus virš Europos oro uostų ir karinių objektų. „Ilgai trunkantys karai turi kažką bendro. Jie visuomenėje suformuoja „pūlinį", kuris vieną dieną sprogsta", - pareiškė Garis Kasparovas, šachmatų genijus.

Karas vis artėja prie ES sienų. Tai liudija raketų apšaudymai netoli Lvovo miesto vakarų Ukrainoje. Iki ES sienos - tik 50 kilometrų. Beje, Kremliaus propagandistai neneigia, kad šiuo metu tai karas su NATO.

Tiesa, Kremlius žada neįsiveržti į ES šalis, nors įsiverždama į Ukrainą Maskva pažeidė daugiau nei 400 tarptautinių susitarimų.

Rusijos propaganda neslepia, kad šiuolaikinis agresyvus Rusijos ir Ukrainos karas vyksta dėl pasaulio perskirstymo. Ukrainos išnykimas iš pasaulio žemėlapio, arba jos teritorijos paskelbimas Rusijos Federacijos subjektu sukeltų pasaulyje geopolitinius pokyčius. Netgi nuoširdus Kremliaus draugas, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas tai supranta ir atvirai pripažįsta.

Vienaip situacija atrodo, kai siekiama derėtis dėl naftos, ir visiškai kitaip, kai Rusijos kariuomenė stovi prie tavo šalies sienų. Tai geriausiai suvokia Baltijos šalys ir Lenkija. Istorinis pėdsakas greitai neišnyksta. Jei Ukraina pralaimėtų, greičiausiai į valdžią Europoje ateitų bendradarbiauti su Rusija siekiantys politikai.

Tokiu atveju susikurtų „naujas" pasaulis - Kremliaus vadovaujama Europa. Šio scenarijaus realizavimui kelią užkerta nepalaužta ir toliau kovojanti Ukraina. Ukrainiečiai turi pakankamai moralinių jėgų ir jau išmoko prisitaikyti.

Cituoju įrašą socialiniame tinkle: „Po priešpaskutinio Kijevo apšaudymo vonios kambario durys neužsidarydavo, nes buvo išlaužtas rėmas. Po paskutinio apšaudymo durys jau užsidaro".

Mariupolis

Olga Soboleva dirba viename iš „Oschadbank" skyrių Kijeve. 2022 m. balandžio 7 d., gelbėdama savo ir dukters gyvybes, ji paliko gimtąjį Mariupolį. Paskutinį kartą apsilankė savo namuose, tiksliau, jų liekanose, nes Rusijos armija devynių aukštų namą pavertė griuvėsiais. Kaip ir aplinkinius pastatus. Kaip ir daugelį kitų Mariupolio, buvusio Ždanovo, miesto statinių.

Olga papasakojo apie gyvenimą apgultame mieste: „43 dienos, praleistos pragare. Sunkiausiai buvo ištverti tai, kad mus bombardavo ne tik nuo ryto iki nakties, bet ir naktį". Nuo bombardavimų ir apšaudymų slėpėsi rūsiuose, kaip ir šimtai tūkstančių žmonių, kelioms savaitėms įstrigę mieste.

Be galimybės iš jo išvykti, be būtiniausių daiktų, be ryšio su išoriniu pasauliu, be maisto ir vandens. Išgyventi padėjo savanoriai. Jie, kaip galėjo, vežė maistą ir vandenį. Galiausiai pavyko išvykti iš miesto.

Olgai nereikia pasakoti apie Rusijos okupacinės valdžios cinizmą. Ji tai žino. Kai atsidūrė okupuotame Berdianske, pabėgėliai iš Mariupolio buvo apgyvendinti kažkokioje mokykloje. Perpildytose klasėse ji su dukra miegojo vienoje lovoje, o šalimais - katytė Šani, kurios pilnas vardas - Šanel Nr. 5. Vėliau pavyko išvykti į Zaporožę, po to - į Kijevą.

Olga matė, kaip pro Berdianską autobusais vežė iš Mariupolio išvarytus žmones. Važiuojant per miestą ginkluoti vyrai liepė visiems atsigulti ant autobuso grindų. Autobusai tarsi yra, bet nėra norinčių pabėgti iš Rusijos. Gražus, išraiškingas vaizdas Rusijos televizijai! Jos pažįstama buvo tokiame autobuse.

Olgos vyrą rusų snaiperiai nužudė kovo 16 d. Jis su dukra ir žmona bėgo per aikštę Mariupolio centre, nes šeima tikėjosi pasislėpti namo laiptinėje. Jis nespėjo ir žuvo šeimos narių akivaizdoje. Šešios kulkos, bet okupacinė valdžia mirties liudijime įrašė „šrapnelio sužalojimus", todėl kaltų „nerado".

Nužudyti Mariupolio gyventojai buvo vežami į didelę aikštę miesto centre. Tvarkos nebuvo, todėl miesto gyventojai savo artimuosius laidojo tiesiog kiemuose ir vejose šalia namų.

Olga paatviravo, kad nepažįsta nė vienos šeimos, kurios nors vienas narys nebūtų tragiškai žuvęs nuo Rusijos karių rankų. Dabar okupantai atstatinėja miestą. Atstatinėja sau, nes šiuo metu mieste jau yra ne mažiau kaip 130-150 tūkst. rusų atvykėlių. Miestas vilioja jūra, švelniu klimatu ir pigiomis paskolomis naujai atvykstantiems rusams.

Jau atstatytas Mariupolio dramos teatras. Tas teatras, kuriame nuo rusų bombų smūgių žuvo šeši šimtai civilių, iš jų - trys šimtai vaikų. Didelėmis raidėmis užrašytas žodis „VAIKAI" prieš įėjimą į teatrą jo neapsaugojo.

Dabar ten skamba muzika, nors faktiškai grojama „ant kaulų", nes Olga žino, kad tarp tūkstančių ir tūkstančių Rusijos armijos nužudytų civilių Mariupolyje yra ir jos dukters tėvas - Igoris Sobolevas.