Astana toliau maloniai stebina

Taip man nutiko ir Kazachstano sostinėje Astanoje, kurioje vėl praleidau keletą dienų.

Tik išvažiavus iš oro uosto miestas pasitiko beveik baigtu, aukštai virš žemės einančiu geležinkeliu, jungiančių oro uostą ir kitame krašte esančią geležinkelio stotį.

Vietos gyventojai papasakojo, kad jau vyksta naujojo transporto bandymai, o netrukus jis turėtų veikti visu pajėgumu.

Taip pat nuo paskutinio apsilankymo Astana gerokai išsiplėtė, nes nauji mikrorajonai joje dygsta vienas po kito. Kalbinti miestiečiai pasidžiaugė, kad valdžia kiek suvaldė vystytojų apetitus.

Iš jų reikalaujama rajone palikti tarp namų didesnius tarpus ir pasirūpinti žaliosiomis erdvėmis.

Be to, jeigu kažkuris gauna leidimą statyboms, pirmiausia jis naujame rajone turi pastatyti mokyklą ir gydymo įstaigą, o jau vėliau užsiimti būstų statyba.

Reikalavimas apie kurį, tarkim, Vilniaus naujakuriai, gali tik pasvajoti.

Kaip Lietuvos smulkieji ar vidutiniai verslininkai - apie verslui palankias sąlygas. Kiek teko pastebėti, net naujausiuose rajonuose, pirmuose namų aukštuose daug kur jau veikia kirpyklos, grožio salonai ar kavinės su net labai draugiškomis kainomis.

Gyventojų teigimu, tai naudinga visiems - verslas kuria darbo vietas ir moka mokesčius, žmonės reikiamas paslaugas gali gauti praktiškai neišeidami iš namų.

O štai eismo problemos, nepaisant to, jog Astanos gatvės - palyginti plačios ir niekas net nepagalvotų jų siaurinti, Kazachstano sostinėje išlieka panašios kaip ir Vilniuje.

Gyventojų teigimu, taip nutiko todėl, kad iš pradžių miestas buvo planuojamas tik kaip administracinis objektas, kuriame turėjo gyventi iki 500 tūkst. žmonių.

Šiuo metu gyventojų yra apie 1,6 mln., tačiau jau esamų gatvių platinti nebeišeina, nes tam tiesiog nebėra vietos.

Be to, iš svetur atvažiavus automobiliu navigacija yra „būtina kaip oras", kadangi, skirtingai nuo Lietuvos miestų, Astanoje neteko matyti kryptis į kitus miestus nurodančių ar apie atstumus iki jų informuojančių kelio ženklų.

Vietos gyventojams tai yra įprasta praktika, o štai atvykusiems gali tekti gerokai paklaidžioti ieškant reikiamo adreso.

Užtat beveik visame mieste automobilius galima statyti nemokamai. Mokamą parkavimo aikštelę mačiau tik vieną ir valanda joje kainavo tik 20 eurocentų.

Įdomi detalė - Astanos gatvėse apstu „Hyundai", „Toyota", kinų gamintojų automobilių, tačiau per kelias dienas teko išvysti tik porą BMW, nė vieno lengvojo „Mercedes", „Volkswagen" ar „Volvo" modelio. Vietos specifika.

Taip pat navigacija labai praverstų ieškant... degalinių. Lietuvoje yra įprasta, kad jų pristatyta ant kiekvieno kampo, o štai pačiame Astanos mieste jų nėra daug.

Kalbinti gyventojai papasakojo, kad prieš kelis metus viename iš šalies miestų degalinėje kilo gaisras, po kurio nugriaudėjo aplinkinius namus apgadinęs sprogimas.

Būtent tada ir buvo nuspręsta, kad senas degalines miestuose dar galima renovuoti, tačiau naujas leista statyti tik ties išvažiavimais ar įvažiavimais į miestus.

Kita vertus, kai litras benzino ar dyzelino Astanoje kainuoja mažiau negu eurą, per daug nesukant galvos galima iki degalinės ir pasivažinėti. Ypač smagu tai daryti naktį, kai miestas sužimba visiškai naujomis spalvomis.

Nors ir ši iliuminacija patinka ne visiems. Kai kurie užsiminė, kad nors elektra šalyje ir nėra brangi, visur degančios šviesos ar blyksinčios milžiniškos reklamos kartais ima erzinti.

Dar viena problema, apie kurią papasakojo miestiečiai - ne visai tinkamai įrengta lietaus kanalizacija. Kovo viduryje Astanoje dar buvo gausu sniego, tačiau kadangi prognozavo atodrėkį, miesto valdžios nurodymu jį skubiai kasė ir išvežinėjo. To nepadarius miestas, kaip koks Vilnius po rimtesnės liūties, rizikavo išplaukti.

Apibendrinant, nors ne pirmą kartą viešėjau Astanoje, miestas ir vėl rado kuo nustebinti. Miestiečių teigimu, ir dar ne kartą nustebins, nes nemaža jo dalis, ypač - kalbant apie senąją, dešinėje Išimo upės pusėje esančią dalį, liko „neatrasta".