Apie šiuolaikinę tikrovę, istoriją ir svarbią religinę tapatybę

Jo gyvenimo tikslas buvo atkurti Ukrainoje vieningą vietinę stačiatikių cerkvę: „Reikalas tas, kad valstybė be vieningos bažnyčios negalės egzistuoti. Nebus dvasinio pagrindo. O bažnyčia negali egzistuoti be valstybės, nes neturės paramos. Ir tai mums liudija istorija... Valstybė negali egzistuoti be dvasinio pagrindo".

Liūdna laidotuvių procesija nusidriekė šimtus metrų. Ukrainos stačiatikių cerkvės garbės patriarchas Filaretas buvo palaidotas sekmadienį, 2026 m. kovo 22 d., Kijevo Vladimiro katedros kriptoje.

Priešistorė

Kadaise, dar sovietmečiu, kai visur veikė KGB, Filaretas buvo Rusijos stačiatikių cerkvės Ukrainos metropolijos vadovas. „Galiu papasakoti apie save. Iš pradžių iš manęs reikalavo, kad jiems atskleisčiau tai, ką man žmonės pasakys per išpažintį.

Aš pasakiau: ne, dvasininkas privalo saugoti išpažinties paslaptį. Tada kagėbistas išsitraukė pistoletą, padėjo jį ant stalo ir pasakė: galime jus sušaudyti. Atsakiau - galite mane sušaudyti. Man nesvarbu, mirsiu dabar ar sulauksiu gilios senatvės, bet jūsų sąlygų nevykdysiu", - sakė patriarchas duodamas interviu radijo stočiai „Svoboda".

Rusijos stačiatikių cerkvė, kaip valstybės organo dalis, savo dabartine forma buvo atkurta 1943 m. rugsėjį buvusio seminaristo, vėliau tapusio „tautų tėvu" Josifo Stalino įsakymu.

Iš ten ir įtakos metodai. Bet tai nepaveikė Filareto, kuris kalbėjo: „Man svarbi ne mano padėtis, man buvo svarbu turėti Ukrainoje vieningą vietinę stačiatikių cerkvę tam, kad galėtume įtvirtinti mūsų valstybę".

Pokyčiai po pokyčių

Dėl Rusijos įsikišimo į Ukrainos vidaus reikalus 2013 m. rudenį ir vėliau 2014 metais, taip pat dėl įžūlios agresijos 2022 m. suverenioje šalyje prasidėjo karas.

Nepaisant to, Ukrainoje ir toliau veikia kelios skirtingos krikščioniškos Bažnyčios. Žvelgiant iš sveiko proto pozicijos, kuri sutampa su Vakarų praktika, tai - visiškai normalu. Religiniams veikėjams natūralu, kad išbandymų laikais jie turi būti su tauta.

Todėl Maidane, audringais Oranžinės ir Orumo revoliucijos laikais, buvo Ukrainos stačiatikių cerkvės Kijevo patriarchato atstovai. Tai moralinė žmogaus savybė - netylėti matant neteisybę, o žmonės į Maidaną ėjo būtent dėl neteisybės.

Rusijos politikos naratyvas Ukrainos atžvilgiu pasiremiant ginklu yra laikinas dalykas. Tai liudija daugiau negu keturis metus besitęsiantis įnirtingas pasipriešinimas Rusijos invazijai.

Šimtmečius trukusios ginkluotos kovos už Ukrainos nepriklausomybę neatnešė trokštamos laisvės. O 1991 m. nepriklausomybė į Ukrainą atėjo tarsi dovana iš dangaus, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.

Tačiau lemiamu tapo rugpjūčio 19 d. Sovietų Sąjungą bandančių išsaugoti asmenų surengtas pučas. Būtent tą dieną cerkvė švenčia Viešpaties Apreiškimo šventę.

Nuo tada prasidėjo didysis buvusios Rusijos imperijos ir Sovietų imperijos atsinaujinimas. Todėl Kijevo patriarchato stačiatikių cerkvės atstovai įsitikinę: būti Ukrainos patriotu - tai vykdyti Dievo valią.

Romos katalikų bažnyčios struktūra skiriasi nuo ortodoksų ir yra universalesnė, kadangi centras tik vienas - Vatikanas. Ortodoksų cerkvės struktūrą sudaro vietinių cerkvių „šeima". Administraciniu požiūriu viena nuo kitos nepriklausomos vietinės ortodoksų cerkvės susivienija į vieną visuotinę Ortodoksų cerkvę.

Šimtmečių patirtis rodo, kad, kai atsiranda nepriklausoma valstybė, jos teritorijoje veikianti ortodoksų cerkvė anksčiau ar vėliau tampa nepriklausoma, t. y. vietine. Išnyksta nepriklausomybė - ir cerkvė praranda autokefaliją (iš graikų kalbos - savarankiškumą).

Taip Bulgarijos cerkvė tris kartus tapo autokefaline, nes prieš tai šalis prarado nepriklausomybę. Arba Sakartvelo bažnyčia: kai prieš šimtmečius šalis pateko į Maskvos valdžią, autokefalija vienu imperatoriaus rašto brūkštelėjimu - nepaisant jokių kanonų - buvo sunaikinta ir paversta Rusijos cerkvės dalimi.

Rusijos ambicijos

Ukrainoje beveik trys ketvirtadaliai gyventojų teigia esą tikintys, o daugiau nei pusė iš jų priklauso stačiatikių cerkvei. Religinių idėjų įtaka Ukrainoje - didžiulė, ir Maskvoje tai supranta, todėl bando jas išnaudoti savo tikslams.

Iš Maskvos skamba pareiškimai ir brukamos mintys, esą ukrainiečių kalba nėra tinkama maldai, todėl reikia naudoti bažnytinę slavų kalbą jos rusiškame variante. Ir kad Ukrainos stačiatikių cerkvė, priklausanti Kijevo patriarchatui, yra neteisinga, nekanoninė. Todėl tas, kuris nutolsta nuo Maskvos patriarchato, apskritai praranda ryšį su Viešpačiu.

Ukrainos stačiatikių cerkvė, priklausanti Kijevo patriarchatui, išpažįsta Ukrainos nepriklausomybės idėją kaip Dievo palaiminimą.

Tačiau nepriklausoma valstybė Ukraina egzistuoja šiame pasaulyje ir tam, kad čia gyvenantys žmonės taptų dvasiškai turtingesni, artimesni šventumui, dvasiniam tobulumui. Ir čia tikima, kad Viešpats ir toliau laimins Ukrainos žemę bei valstybingumą.

Net ir tuo metu, kai ukrainiečių gyvenimas buvo labiausiai suvienodintas, kai buvo draudžiama spausdinti knygas ukrainiečių kalba, nes pagal Rusijos imperijos nurodymus tokia kalba iš viso neegzistavo, net ir tada, kaip liudija literatūra, „Mažojoje Rusijoje išsilaikė ypatingi religiniai papročiai".

Ir „Mažosios Rusijos gubernijose religinio gyvenimo tradicijos skiriasi nuo Didžiosios Rusijos". Kai dėl Pirmojo pasaulinio karo ir bolševikų sukilimo imperija žlugo, 1921 m. susirinkimas patvirtino Ukrainos autokefalinę cerkvę.

Religinė tapatybė visada buvo ypatingas ukrainiečių tautos bruožas. Ji tapo nacionalinės tapatybės pagrindu. Būtent cerkvė, išsaugojusi tautines šaknis, visada buvo ta visuomeninė institucija, kuri vienijo tautą ir buvo jos kultūros nešėja.

Tai aiškiai matyti diasporoje, kur aplink cerkvę, aplink Dievo namus, aplink religinę bendruomenę kuriama ir nacionalinė gyvensena.

Istorijos puslapiai

Galicijoje Austrijos-Vengrijos imperijos laikais Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia buvo ukrainiečių nacionalinės idėjos nešėja ir saugotoja. Kaip ir autokefalinė stačiatikių cerkvė Ukrainoje. Stačiatikių cerkvės Kijevo patriarchatas siekia tapti dvasiniu, ukrainiečius vienijančiu, centru.

Tačiau Kijeve puikiai suvokiama, kad vietinė stačiatikių cerkvė negali būti vienintelė, ta prasme, kad šalyje gyvena ir kitų konfesijų atstovai. Kijevo patriarchato ortodoksų cerkvės vadovai pasisako už visų konfesijų plėtrą, saugant jų tradicijas.

Šiuo metu daugiau nei 50 proc. žmonių teigia esą ortodoksai. Todėl klausimas dėl stačiatikių cerkvės Ukrainoje yra glaudžiai susijęs su šalies valstybingumu. Kijevo patriarchate vertinama ir suprantama vieningos vietinės cerkvės reikšmė Ukrainos tautai ir jos vystymuisi.

Siekiama sukurti europietišką Ukrainą, kurioje žodžio laisvė ir žmogaus teisės būtų aukščiausiomis vertybėmis.

Autokefalija - tai sinonimas žodžiui „nepriklausomas". 1921 m. buvo paskelbta Ukrainos stačiatikių cerkvės autokefalija, tačiau ją XX a. pradžioje sunaikino sovietinė valdžia. Iš jos liko tik idėja ir istorija. Vokietijos okupacijos Ukrainoje metu cerkvės autokefalija buvo paskelbta iš naujo.

Tačiau ji jau buvo susieta su autokefaline prieškarinės Lenkijos bažnyčia. Iki Antrojo pasaulinio karo Lenkija kontroliavo didelius teritorijos plotus, kuriuose gyveno ukrainiečių ir baltarusių stačiatikiai.

Nepaisant lenkų valdžios, būtent ten 1924 m. susiformavo savarankiška cerkvė, iš kurios 1942 m. išsivystė savarankiška ukrainietiška cerkvė. Kai sovietinė kariuomenė išlaisvino Ukrainą nuo nacių, cerkvės hierarchai turėjo emigruoti į Europą ir Ameriką.

Amerikoje, diasporoje, cerkvė veikė visą šį laiką, o 1990 m. ji buvo atgaivinta ir Ukrainoje. Pirmuoju autokefalinės cerkvės vadovu tapo metropolitas Mstislavas Skrypnykas, beje, Simono Petliuros sūnėnas. Jis vadovavo atgimusiai Ukrainos cerkvei ir tapo pirmuoju Kijevo ir visos Ukrainos patriarchu.

1992 m. įvyko suvienijimo Susirinkimas, kuriame Ukrainos stačiatikių autokefalinė cerkvė ir dalis Ukrainos stačiatikių, kuriems vadovavo metropolitas Filaretas, pasisakė už Ukrainos cerkvės nepriklausomybę.

Taip buvo įkurta vieninga struktūra, pavadinta Kijevo patriarchato Ukrainos stačiatikių cerkve. Nuo 1995 m. jai vadovavo patriarchas Filaretas.

Per visą ortodoksų cerkvės egzistavimo laikotarpį ji nesukūrė jokių kanonų ar bažnytinių įstatymų, reglamentuojančių kiekvienos cerkvės nepriklausomo statuso įgijimo ir pripažinimo tvarką. Istorija liudija, kad kiekviena nepriklausoma tapusi cerkvė pati paskelbdavo apie savo nepriklausomybę.

Ir susidurdavo su dideliais sunkumais siekdama pripažinimo. Ji kovojo už savo nepriklausomybę, o ne tiesiog ją gavo. Galbūt čia ir slypi likimo ironija, tačiau ilgiausiai nepripažinta buvo būtent Rusijos cerkvė, kuri paskelbė apie savo nepriklausomybę nuo Konstantinopolio dar 1448 m., tačiau ši nepriklausomybė buvo pripažinta 1589 m., t. y. po 141 metų.

Tokiu pačiu keliu ėjo ir kitos cerkvės. Tačiau jų kelias į pripažinimą nebuvo toks ilgas. Graikų ortodoksų Bažnyčia nebuvo pripažinta 33 metus, Bulgarijos - 75, Rumunijos - 30 metų.

Kijevo patriarchatas manė ir tikėjosi, kad pripažinimą turi suteikti Konstantinopolio patriarchatas, nes jis užima pirmąją vietą tarp visų stačiatikių cerkvių; pirmąją ne pagal galią, o pagal garbę. Iš ten Ukraina-Rusia priėmė krikščionišką tikėjimą.

Kijevo metropolija ilgą laiką priklausė Konstantinopolio patriarchatui, kol ją 1686 metais neteisėtai atplėšė Maskva ir prijungė prie savosios.

Šiais laikais promaskvietiškuose žiniasklaidos šaltiniuose netgi atsirado vulgarus propagandinis terminas „kanoninė teritorija". Nes nėra kitos kanoninės teritorijos, kaip tik tikinčio žmogaus siela. TSRS žlugimo metu pusę visų Maskvos patriarchato parapijų sudarė parapijos Ukrainoje.

Grįžtant į šiandieną

Orumo revoliucijos įvykiai liudijo apie ukrainiečių tautos dvasinį atgimimą. Nes tai buvo ne politinė, o dvasinė revoliucija. Žmonės pasisakė už tiesą, nes pavargo nuo nuolat kartojamo melo.

Juos rėmė Ukrainos cerkvė, nes ji taip pat yra tiesos pusėje. Ir tiesa nugalėjo. Nes Dievas nėra jėgoje, Dievas yra tiesoje. Todėl Ukraina nugalės ir kare.

2018 m. gruodžio 15 d. Kijevo centre, Dievo Išminties Sofijos katedroje - vienoje iš pagrindinių Europos krikščioniškų šventovių ir nedaugelio istorinių Kijevo Rusios laikų statinių - įvyko Ukrainos stačiatikių cerkvės Kijevo patriarchato suvienijimo susirinkimas.

2020 m. vasario 6 d. Visuotinės cerkvės patriarchas paskelbė Ukrainos Ortodoksų cerkvės autokefaliją. Nepaisydamas kliūčių, Filaretas nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią, kad įgyvendintų ukrainiečių tautos svajonę - turėti gimtąją nepriklausomą šalį, turėti savo autokefalinę Ortodoksų cerkvę.