Olava STRIKULIENĖ: Mokykla pirmoko ir suaugusiojo akimis

Vėl kalbėsime, jog trūksta kai kurių vadovėlių. Vėl nerimausime, jog kai kuriose mokyklose vis dar trūksta mokytojų. Tačiau pažvelkime į rugsėjo pirmąją ne susirūpinusio suaugusiojo, bet mažo pirmokėlio akimis. Jiems ši rugsėjo pirmoji yra iš tikrųjų pirma. Būtent pirma! Būtent jiems, o ne mums, nutolusiems nuo savo rugsėjo pirmųjų gal dešimtmečius, o gal šviesmečius, iš tikrųjų yra istorinis įvykis.

Data, kuri kada nors bus įrašyta į suaugusio žmogaus anketą. Kad būtent 2025-aisiais jis pirmąkart įžengė į mokyklą. Virpančioje rankutėje laikydamas spalvotą „kardą", o kita - stipriai įsistvėręs į mamos ar tėvelio ranką.

Smalsus, drovus, labai patiklus. Visas pasipuošęs, gražiai apkirptas, spindintis. Ir su kuprine ant pečių. Tarsi pirmąja gyvenimo našta. Tikėtina, dar ne per daug spaudžiančia.

Būtent dėl tų vaikiškų, dar labai naivių, patiklių akių dauguma pedagogų ir lieka dirbti mokyklose. Jei kas mano, jog tai - tik skambios frazės, niekada nedirbo mokykloje. Pedagogas yra savotiškas tarpininkas. Tarp vaikystės, paauglystės ir realaus, ganėtinai grubaus suaugusiųjų pasaulio.

Pedagogui tenka įtikinti jauną žmogų, kad pasaulis yra šiek tiek geresnis nei yra iš tikrųjų. Nes vaikai, pirmąkart atėję į mokyklą, ir taip susirūpinę galvoja, ar mokytoja juos mylės. Ar mokytoja bus gera. Ir kaip jie visi nušvinta, kai mokytoja juos pavadina vardais.

Kai padėkoja už gėles, netgi pasako, kad jos pačios gražiausios. Mokiniams visos mokytojos yra gražios ir jaunos, jei tik sugeba prisibelsti į jų širdis. Ypač į pirmokėlių. Nes jų širdys - dar be užtvarų. Dar visiškai atviros.

Įdomu, kaip jiems pavyks pravesti pirmąją pamoką, nes ji skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Ar suvoks „Karalių pasaką"? O gal nuobodžiaus? Nes dabartiniai vaikai pripratinti prie judrių animacinių filmukų, kur daug triukšmo, judesio, o rankutėse - daug spragėsių.

Ankstesnės kartos animaciniuose filmuose vilkai vydavosi zuikius pėsti, su paspirtukais, dviračiais, o dabar - su raketomis.

Vaikus vis sunkiau sudominti ir nustebinti. Gal todėl ne visi jaunuoliai, įstoję mokytis pedagogikos, vėliau ryžtasi dirbti mokyklose. O ir studijuodami renkasi ikimokyklinę ar pradinių klasių pedagogiką. Nes su mažiukais lengviau susitarti nei su aikštingais paaugliais.

Statistika rodo, jog po dviejų metų mokyklose lieka dirbti tik 60 proc. naujųjų pedagogų. Šiemet pedagogikos studijas pasirinko 1419 pirmakursių, o kiek jų baigs studijas ir liks mokyklose ir kiek liks mokyklų - nežinia.

Praėjusiais mokslo metais dar veikė 885-ios bendrojo lavinimo mokyklos. Mažėjant vaikų, kai kurios kaimo mokyklos jau seniai uždarytos arba dešimtmečiais balansuoja ties išnykimo riba.

Šiemet, sumažinus leistiną mokinių skaičių klasėse, pavyko išsaugoti 42 miestelių gimnazijas. Net po tris Rokiškio, Šilalės ir Panevėžio rajonuose. Puiku, jog pavyko išsaugoti, nes nykstant mokykloms, regionuose mažėja ir vietinės inteligentijos, Taip vadinamų kaimo šviesulių.

Šiemet mokykloms teks pačioms apsispręsti, kaip bent per pamokas atplėšti mokinius nuo mobilių telefonų. Šiemet, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Krašto apsaugos ministerija, bus dar daugiau skiriama dėmesio pilietiniam ir patriotiniam ugdymui. Rengiamas naujas pilietiškumo pagrindų vadovėlis.

Šiemet vėl teks kovoti su patyčiomis, saugoti vaikus nuo narkotikų prekeivių, besisukiojančių aplink didžiųjų miestų mokyklas. Teks toliau integruoti į mūsų švietimo sistemą lietuviukus, su tėvais sugrįžusius iš emigracijos.

Taip pat, nors ir gaila, bet jau nieko nestebina, kad kuo turtingesni tėvai, tuo daugiau šansų, jog vaikas pateks į prestižinį darželį, į prestižinę gimnaziją. Kad paskui jį sekios privatūs mokytojai ir „ruoš Oksfordui".

Tai didžiulė socialinė neteisybė, kuri Lietuvoje jau nieko nestebina. Ir tai baisiausia. Negi taip greitai pripratome? Kad už pinigus gaminami „genijai", kurie genijais taip niekada ir netaps.

O neturtingų, ne tokių sėkmingų, gal net „pašalpinių" tėvų vaikams paliekami ne gyvenimo plentai, bet žvyrkeliai.

Tiesa, pirmokėliui, Rugsėjo pirmąją apsiginklavusiam liauna gėle-kardeliu, tokie dalykai dar nerūpi.