1 nuotr.Lietuvos gyventojai jau ne vienerius metus gąsdinami karu, raginami ruoštis, namuose turėti pabėgimo kuprines, pasiruošti planus. Vyksta net evakuacijos pratybos, kuriamos komendantūros, kurios, dienos X atveju, būtų atsakingos už savo teritorijos gyventojus.
Bet Lietuvai, regis, net karo nereikia, nes vos praūžus audrai ar iškritus didesniam sniego kiekiui, šalis krenta į krizę. Nors tai galėtų būti puikios generalinės repeticijos.
Ši žiema pažėrė iššūkių ne tik, kaip jau įprasta, kelininkams ir kitoms tarnyboms, bet ir kiekvienam gyventojui.
Žiemos pradžioje iškritus didesniam sniego kiekiui, miestuose gyvenimai sustojo, eismas buvo paralyžiuotas, o užmiestyje ar tolesnėse vietovėse gyvenantys gyventojai laikinai buvo kone atkirsti nuo civilizacijos.
Lietuvą užklupus pūgai, vilniečiai, kauniečiai ir kitų miestų gyventojai kelių kilometrų ruožus automobiliais įveikinėjo kelias valandas, pavėlavo į darbus, lėktuvus ir kone visą darbo dieną praleido kamščiuose.
Ne vienas suprato, kad būtent taip galėtų atrodyti evakuacija, kilus neramumams Lietuvoje. Ir suprato, kad tokios evakuacijos laukia fiasko.
Panašių minčių kyla Lietuvą užklupus bet kokiai stipresnei audrai. Dar neseniai toks išbandymas teko Lietuvai, kai dešimtys tūkstančių žmonių liko be elektros ir vandens net kelioms paroms. Tuomet visi kantriai laukė. Tik kai kurios savivaldybės ėmė organizuoti vandenį, generatorius gyventojams.
Nors tokios situacijos būtų puiki generalinė repeticija išsibandyti, kaip veikia mūsų komendantūros, evakuacijos planai ir kiti algoritmai, skirti dienai X. Bet tokiomis situacijomis, regis, tam nesinaudojama.
Kodėl taip yra? Ar komendantūros, brangus pasiruošimas karo ir ekstremalioms situacijoms, dėl kurių vis keliami mokesčiai, iš tiesų neveikia?
Ar mes tik daug kalbame, o iš tiesų vis dar neturime nei įrangos, nei technikos, nei tikro pasirengimo?
