1 nuotr.Tikriausiai sunku prisiminti, kad valdžioje taip ilgai ir taip įžūliai gyvuotų rietenos, kone atlapų varžybos kuris kurį.
Tautiečiai įdėmiai seka įvykius, gal iš pradžių kam ir šypseną išspaudžia skandalai, valdžios dalybos, oponentams beriami epitetai, tačiau kai nuolatinė kova dėl valdžios tampa tendencija, - jau visai nejuokinga.
Kur link eina valstybė? Ar dar liko neprisidirbusių politikų? Ar jau visi nuodėmingieji ištraukti į dienos šviesą?
Pasijunti, tarsi žiūrėtum spektaklį, skaitytum detektyvą, kartais juodojo humoro šou, bet realybė tokia - tai vyksta valdžioje. Nuolat.
Taigi visiems kalama į galvą, kad valdžia - dėl valstybės, dėl piliečių, dėl tautos, dėl ateities. Ar jau nebe? O gal valdžia jau tik dėl valdžios? Tai gal tegu pati save ir renka? Girdite? Skamba makabriškai.
Nusileiskime ant žemės: ką girdi paprastas žmogus, kuris vis laukia tos geresnės ateities, tos gerovės valstybės.
Tie kvaili, tie runkeliai, tie parsidavę, tie prisidirbę, apsivogę. Tie geresni, tie elitas, tie išgelbėtojai. Kur lieka vieta žmogui, mokesčių mokėtojui, kuris tiki, kuris visada pilietiškas, visada balsuoja... Ir visada kartoja, kad valdžia - dėl žmogaus. Kad valdžia - ne dėl valdžios.
Žmonės skandalus laikui bėgant pamirš, tačiau sumenkusį pasitikėjimą politikais atkurti jau ne taip paprasta. O būtent pasitikėjimas šių dienų kontekste labai svarbus dalykas. Pasitikėjimas reiškia saugumą, vienybę, susitelkimą.
Dabar žmonės mato „filmą", pavadinimu „Po mūsų nors ir tvanas".
Nes aktoriai demonstruoja savo abejingumą ateičiai ir žmonių gerovei. Laukiam pabaigos, bet jos kaip nėra, taip nėra. Kada prasidės naujas filmas, be smurto ir kovos elementų, kad ir koks „Seimelis prerijose"...
Tokių aktorių dar likę?
