1 nuotr.Daugelis jau primiršo, o kiti nė nematę tikrai gilių žiemų.
Tiesa, humoristai socialiniuose tinkluose kuria juokingus vaizdo įrašus apie tai, kaip mūsų seneliai ar proseneliai, būdami vaikais, brisdavo per pusnis į mokyklą, vietomis - iki pažastų. Juokas juokais, bet ankstesnės kartos tikrai buvo labiau užsigrūdinusios. Ir negūžčiojo pečiais - „laukite baisios stichijos", „o dabar tai bus pūga", „neikit iš namų, nes išvysite nematytą plikledį".
Nes tai buvo jų kasdienybė, ir tada žmonės nekėlė klausimų, kad galėtų būti kitaip. Ar kad tai labai blogai.
Vyresnioji karta, atsivertusi „rėkiančius" apie žiemos siaubus portalus, smagiai kraipo ūsą iš juokiasi tokių antraščių.
Iš tiesų, skambūs pavadinimai pritraukia auditoriją, bet kas jai lieka be to konotuoto pavadinimo.
Ogi nusiraminimas, na, nebus kažkaip kitaip nei jie gyvenime jau matę. Tuo tarpu jaunoji karta, natūralu, iš tiesų nemačiusi labai sniegingų, šaltų žiemų, gamtos reiškinius galbūt mato kitomis spalvomis.
Nes portaluose vis išsirėkiama - „dabar tai bus!".
Na, gerai, kad gyvename geriau. Kad jaunoms kartoms nebereikia senelių vargelio vargti. Bet vis dėlto...
Peršasi išvada, kad gyvename gąsdinimo laikais, viskas negerai, viskas blogai. O kada žmogui gyventi ir džiaugtis, kada nusiraminti pačiam ir kitiems tą ramybę transliuoti? Gal mažiau domėtis ir skaityti?
Daugiau išvadas darytis iš to, ką pats matai? Bet vėl bus blogai - nes gali pavirsti „abejingu profanu". Vis tiek kažkas paklaus, kaip čia niekuo nesidomi?
Juokas juokais. Žiemą kažkaip ištversim, kaip ir visas kitas. Pasaulyje žmonės kenčia labiau, sprendžia mirties ir gyvybės klausimus. Ir tyliai, nerėkdami, kaip blogai.
O mes mėgstame iš adatos vežimą priskaldyti...
Dėl tų nelemtų „laikų".
