1 nuotr.Gyvūnų teisių gynėjai pasisako prieš tai, kad veršeliai anksti būtų atjunkomi nuo karvių. Nes tai didžiulis stresas tiek karvei, tiek veršiukui.
Empatiškiems žmonėms, rodos, suprantami tokie norai. Bet jūs tik pabandykite įsivaizduoti, ką tai reikštų praktiškai.
Štai ūkininkas laiko pienines karves, tai jo pragyvenimo/išgyvenimo šaltinis. Nereikia iš valstybės prašyti pašalpų.
Žmogus dirba tai, ką geriausiai išmano.
Atsivedusi veršiuką karvė būna pati produktyviausia, vadinasi, ūkininkas tokiu laiku gauna daugiausia naudos.
Jei ūkininkas tris kartus per dieną nemelš karvės, o paliks pieną gerti veršiukui, vadinasi, jau praras pajamas.
Antra - jei karvė buvo pripratinta melžti tris kartus per dieną, neatjunkius veršiuko, melžimo režimas išsireguliuoja.
Trečia - bet kuris kaimo žmogus jums pasakys, kad bandymas pamelžti karvę, kai veršiukas nėra atjunkytas, gali baigtis ir karvės spyriu melžėjui į dantis. Nes raguotoji įsijautrinusi, nuolat jaudinasi dėl šalia strykinėjančio savo vaiko.
Ir koks finalas? Jeigu būtų privaloma anksti veršiukų neatjunkyti, tikėtina, daugybė pieninių karvių augintojų tiesiog atsisakytų šios savo veiklos.
Dalis ūkininkų liktų be savo verslo ir pajamų, veikiausiai bent kurį laiką prašytų pašalpų iš valstybės. Kol rastų kitą darbą. O regionuose, patys suprantate, darbai - aukso vertės.
Gyventojams gyvulininkystė neretai tampa vieninteliu racionaliu ar įmanomu sprendimu.
Žmonės turi daugybę gerų norų, kurie iš šalies atrodo kilnūs, bet realaus pasaulio kontekstas niekur nedingsta.
Homo sapiens per šimtus tūkstančių metų ir liko tas pats medžiotojas, naudos ieškotojas, tik kitokia forma.
Išgyvenimo instinktas niekur nedingo. Žmonės niekada nesustos valgyti, siekti naudos sau. Riaumojantis ekonomikos variklis ir pacifizmas niekada nesibičiuliaus.
O iš šono lengvai įgyvendinami sprendimai galiausiai pasirodys tarsi iš fantastikos srities.
