1 nuotr.Artėjant Sausio 13-ajai ir ypač per pačią Laisvės gynėjų dieną kasmet prisimename, kas dėjosi 1991-aisiais prie televizijos pastatų, parlamento rūmų.
Gerai, kad prisimename ir, laimei, dar netrūksta tų, kurie gali papasakoti. Kurie patys buvo įvykių sūkuryje. Deja, šiame liudijimų chore nuolat pasigirsta ir balsai, jame visiškai nederantys - politikų balsai.
Štai premjerė Inga Ruginienė sako, kad „tą naktį Lietuva parodė, kad istoriją gali keisti ne ginklai, o žmonių apsisprendimas." Ir taip toliau, ir panašiai.
Gal ir gražu, bet poniai Ingai tą naktį buvo devyneri metukai. Jeigu ji ką ir prisimena, tai labai miglotai.
Norisi tikėti, kad premjerė nuoširdžiai bandė apmąstyti 1991-ųjų įvykius, pati rašė tekstą, bet tiesa turbūt kitokia - kažkoks biuro darbuotojas sėdėjo suraukęs kaktą ir kankinosi: ką čia dar parašius apie Sausio 13-ąją, kai jau viskas parašyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda priminė, kad laisvė turi būti nuolat puoselėjama ir privalome būti pasirengę sumokėti jos kainą.
O kokią kainą 1991-aisiais sumokėjo pats G.Nausėda? Jis tuo metu dar buvo komunistų partijos narys ar jau nebe?
Be abejo, Sausio 13-osios proga kasmet pasisako ir kita prezidentė, buvusi partinės mokyklos dėstytoja.
Suprantu, kad tokios yra žanro taisyklės. Aukščiausio rango politikai bet kokia proga kažką kalba, nes taip tiesiog yra įprasta. Suprantu, bet vis tiek neatsistebiu, kaip tai kvailai skamba. Ateis Vasario 16-oji, paskui - Kovo 11-oji, ir tie patys žmonės vėl paleis į eterį daugybę klišių.
Jeigu būtų mano valia, tokiomis progomis svarbiausius politikus uždaryčiau namie ir net užblokuočiau jų socialinius tinklus. Tegul bent vieną kartą patyli. Nes jų kalbos vertos ne daugiau nei mano, 1991-aisiais kaimo užkampyje sėdėjusio ir tik per televiziją kažką mačiusio 16-mečio.
Apie Laisvės gynėjų dieną tegul kalba tie, kas gynė.
