Kolūkių laikus prisiminus. Gražu buvo tik plakatuose

O aš papasakosiu apie tuos kiek pažintus laikus iš savo patirties. Žinau, kad vienos nuomonės niekada nebus. Kaip žinau ir tai, kad Lietuvoje gyventi gal niekada nebuvo taip gerai. Galime laisvai mąstyti, laisvai kalbėti, laisvai kurti, laisvai keliauti.

Taigi, prisimenant vaikystę ir tuos sovietinius laikus. Kas išliko mano atminty? Puikiai prisimenu savo jaunus tėvus, skanius saldainius ir ledus, kurių jie atnešdavo, tikrai tais laikais saldumynai buvo kitokie, skanesni.

Lygiai taip pat prisimenu, kaip keli vaikai, paprašyti mamos, eidavome pirkti batono, nes vienai mamai iškart kelių batonų neparduodavo. Kažkaip akyse įstrigo tos parduotuvių vitrinos - daktariškos dešros su lašiniais, tokios neskanios būdavo.

Bet gal čia skonio reikalas. Nors Lietuvoje būdavo auginami galvijai, kažkodėl parduotuvėse mes matydavome tą daktarišką dešrą su lašiniais, kiaulės galvas, kiaulės kojas. Visa užauginta mėsa išvažiuodavo patys žinote kur.

Pamenu, kad labai pigūs buvo sąsiuviniai, pieštukai, tušinukai, prisipirkdavau daugybę. Mano mėgstamiausia vieta būdavo knygynas. Kartą su klasioke taip užsibuvome jame, kad pavėlavome į kūno kultūros pamoką. Mokytoja mums nusuko ausis ir pastatė į kampą.

Na, o kalbant apie aprangą, kažką gražiau apsirengti galėjai tik su vadinamuoju blatu. Pamenu, kaip mano mama, ilgai stovėjusi eilėje, nupirko rožinį pūstą paltą. Kaip visi jo norėjo. Ir pyko, kad šis paltas atiteko man. Nežinau, ar čia buvo blatas. Man rodos, kantrybės rezultatas.

Dėl gydymo paslaugų - gydytoja visada lankydavo mus namuose, ir poliklinikoje turėjome gerą daktarytę. Tik jau pagarbos vaikams, kai ateidavo daktarytės tikrinti vaikų į klases, nebuvo jokios. Baisus prisiminimas. Ateina ir visus vaikus visiems matant tikrina dėl utėlių. Galvoji, juk aš neturiu, kodėl mane tikrina, kodėl turiu patirti tokią gėdą.

Na, o labiausiai įstrigęs prisiminimas yra ir vadinamųjų kolūkių fermų. Ten dirbo mano teta labai daug metų ir papasakodavo begalę istorijų. Kadangi tos fermos nebuvo toli, nueidavau pažiūrėti iš toliau, kaip atrodo gyvuliai.

Vasara, fermų durys pradarytos, matyti garduose stovintys galvijai, jokių pakratų, tik srutos. Teta pasakodavo, kad fermose kone kasdien nugaišdavo gyvulių - karvių, veršiukų, kiaulių. Jiems nugaišus šiuos mesdavo į specialią duobę prie miškelio, o paskui užkasdavo.

Ta vieta žmonių buvo praminta gyvulių kapinynu. Tetos klausdavau, o kodėl to veršelio negali atiduoti darbuotojams, kad šie jį pagydytų, kad šis sustiprėtų? Man atsakydavo - negalima. Nesupratau, kodėl. Bet tą kapinyną žinau iki šiol, tikiu, ten palaidota tūkstančiai gyvulių.

Pro mūsų kaimą vasarą kasdien pravažiuodavo kolūkio traktorius, vežantis mėšlą, visas kelias būdavo nuklotas patys žinot kuo. Jei šiandien taip nutiktų, visi būtų pakelti ant kojų. O tuomet niekam nepasiskųsi. Vis pagalvodavau, kaip gyvena tas žmogus, kurio namas - prie pat fermos. Vasarą jo namuose būdavo debesys musių. Nė kiek neperdedu.

Kai atgavome Nepriklausomybę, tėvai atsiėmė mano senelių žemę. Nuvažiavau ten pirmą kartą - atsistojus į vagą manęs nebesimatė. Tokio gilumo vagos, kyrovais išverstos. Tik molis šviečia. Daug metų reikėjo tai žemei sutvarkyti, kol pasirodė gražus juodžemis, o dirvoje kiaušinius pradėjo dėti pempės ir vieversiai.

Va jums gyvenimas tais laikais. Niekas nepaneigs, kad buvo ir gerų dalykų. Kiekvieno patirtis skirtinga. Suprantu, kad šiandien sunkiausia tiems, kuriuos aplankė senatvė, ligos, vienišumas, nepriteklius, tie laikai prisimenami su nostalgija.

Šiandien iš valdžios norėtųsi, kad ji skirtų daugiau dėmesio seniems žmonėms. Nes to geresnio gyvenimo daugelis jų dabar nemato. Nes šiandien požiūris į garbaus amžiaus žmones nėra tas, kokio jie pageidautų, pasiilgtų.