1 nuotr.Turbūt ne aš vienas pastebėjau, kad Jo Ekselencija, derindamas naujojo Ministrų kabineto narius, atsiprašant, „išsikalinėja". Vieni kandidatai suderinami „su vėjeliu" (K.Budrys, D.Šakalienė), o kiti niekaip neįtinka. Atseit, trūksta kompetencijų, neatsakė į visus prezidento užduotus klausimus ir t.t.. Gerai, kad nepradėjo tikrinti anglų kalbos žinių, kaip tai darė jo pirmtakė D.Grybauskaitė. Manau, objektyvumo čia ieškoti netenka - jo paprasčiausiai nėra.
Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministre D.Šakalienė suderinama iš karto, o „Nemuno Aušros" kandidatė į aplinkos ministrus R.Saulytė atmetama dėl nepakankamos kompetencijos šioje srityje. Nesiginčykim, gal iš tiesų ji neturi daug kompetencjių, bet sakykit, gerbiamieji, kokiomis „kompetencijomis" spinduliuoja D.Šakalienė krašto apsaugos srityje? Ir ne tik joje, bet ir apskritai gyvenime ? Tačiau jos kandidatūra prezidentui nekliuvo nei anksčiau, nei dabar. Įdomu kodėl? Gal esmė slypi kosminiame krašto apsaugos biudžete? Mintis pamąstymui.
Arba paimkim Kultūros ministro kandidatūrą. Prezidentas nedvejodamas pritaria V.Aleknavičienės kandidatūrai į šį postą, kurios „patirtis" Lietuvos kultūros srityje kaupta dirbant mokytoja ir Joniškio rajono mero pavaduotoja. Gal ji puiki, išmintinga moteris, mokanti daug kalbų, bet vadovauti visos Lietuvos kultūros politikai...
O štai Š.Biručio kandidatūra neteikiama, nors jam palaikymą išreiškė didelė dalis žinomų respublikos kultūros srities atstovų (siuntė laiškus, rengė viešus kreipimus). Matyt, kažkokia juoda katė perbėgo G.Nausėdos ir Š.Biručio kelią, šiam dirbant prieš tai buvusios koalicijos Kultūros ministru.
Gaila, bet tikėtis, kad Lietuvoje bus daugiau tikros, o ne performansinės kultūros, netenka. Vargšė kultūra. Iškiliems žmonėms jai vadovauti nelemta. Praeitoje kadencijoje jau turėjom Kultūros ministrą, kuriam iki kultūros kaip iki mėnulio.
Manęs, kaip eilinio Lietuvos piliečio, neabejingo tam, kas vyksta Lietuvoje, toks prezidento elgesys, švelniai tariant, nežavi ir, manau, kenkia jo autoritetui. Tada kyla klausimas, kodėl taip daroma. Ar dėl asmeninių ambicijų (prisiminkim užmarštin beveik nuėjusią istoriją su buvusiu vidaus reikalų ministru E.Misiūnu, kuris dėl prezidento sprendimų iki šiol priverstas įrodinėti savo teises), ar dėl to, kad antros kadencijos metu Jo Ekscelencija pasijuto beveik viešpačiu.
Žinia, kad paskirtoji premjerė I.Ruginienė nėra I.Šimonytė ir kaprizingiems prezidento norams labai nepasipriešins, todėl jis gali sau leisti nepagarbiai elgtis su R.Žemaitaičiu, rodant jam menkai slepiamą priešiškumą dėl šio teikiamų kandidatų į ministrus, ignoruojant faktą, kad ši politinė jėga Seimo rinkimuose užėmė antrą vietą (po socialdemokratų).
Manau, kad nepritarimas R.Žemaitaičio teikiamoms energetikos ir aplinkos ministrų kandidatūroms peržengė padorumo ribas. Ir tai nedaro garbės prezidentui.
Bet ko gero yra ir kita tokio prezidento elgesio dedamoji - baimė, kad nauja valdančioji koalicija R.Žemaitaičio iniciatyva pradės judinti klausimus, kurie Lietuvoje yra tabu: pinigų panaudojimas krašto gynybai, LRT išlaidų auditas, IGNIČIO dalinis privatizavimas ir apskritai energetikos sektoriaus veiklos skaidrumas.
Užslaptintų KGB agentų išviešinimo klausimas, kuris buvo vienas iš „Nemuno Aušros" prioritetų, tyliai „užgeso". Matyt, R.Žemaitaičiui buvo pasakyta: „Vaikine, gal geriau nelysk kur nereikia, nes maža kas gali nutikti". Ir vaikinas suprato.
Jeigu bus atsitraukta ir klausimais, kurie šiandien Lietuvoje yra tabu, „Nemuno Aušros", kaip politinės jėgos, dainelė ateinančiuose Seimo rinkimuose bus sudainuota.
Labai tikėtina, kad to ir siekiama. R.Žemaitaitis jau seniai yra tapęs rakštimi politinei sistemai, todėl visokiais būdais siekiama jį pašalinti: pasitelkiant Konstitucinį teismą, kurpiant bylas, o dabar dar ir atmetinėjant jo teikiamas ministrų kandidatūras.
