Žydai

Pasak Biblijos, į regioną iš Egipto migravo Izraelitai, kurie nukariavo beveik visą Pažadėtąją žemę (išskyrus Filistiją) ir sukūrė čia Izraelio karalystę, nuo kurios vėliau atskilo Judėja.

Žydus vertinu už savo vaikų gabumų puoselėjimą, už išlikimą tauta neturint valstybės, bet nuvylė žydų vykdomas palestiniečių kankinimas ir žudymas badu, civilių žudymas, išvarymas iš namų ir jų sugriovimas.

Todėl pateikiu internetinėje erdvėje rastą informaciją, kuri sustiprina mano nuomonės pasikeitimą apie žydus.

Sionizmo ideologijos pradininkai kalbėjo vis atviriau: užsimindavo apie būtinybę „užkariauti" žemę ir Palestinoje sukurti išskirtinai žydų ekonomiką, išpirkti teritoriją iš arabų žemvaldžių ir pakeisti arabų darbininkus žydų darbininkais.

Daugelis taip pat kalbėjo apie būtinybę „perkelti" palestiniečius kaip būtiną sąlygą žydų daugumos tėvynei sukurti. Žinia palestiniečiams buvo aiški: sionistų judėjimas norėjo kuo daugiau žemės ir kuo mažiau arabų.

1946 m. pabaigoje, britų bei amerikiečių sudarytos komisijos duomenimis, Palestinoje gyveno 1 269 000 arabų (67,6 %), 608 000 žydų (32,4 %).[20] Dėl imigracijos žydų procentas nuolat augo, į Izraelio teritoriją palestiniečių pabėgėliai sugrįžti neturi teisės.

1947 m. britai nusprendė palikti Palestiną, o Jungtinės Tautos pasiūlė kitą teritorijos padalijimo planą: 55 proc. Palestinos būtų žydų valstybė, kurioje gyventų 500 000 žydų ir 400 000 arabų, o likusi dalis būtų Palestinos valstybė, kurioje gyventų 725 000 arabų ir 10 000 žydų. Jeruzalę kontroliuotų tarptautinė bendruomenė.

Sionistų vadovybė pasiūlymą priėmė, o palestiniečių vadovybė jį atmetė. Žydai tada sudarė 37 proc. gyventojų ir valdė vos 7 proc. žemės. Tuo metu vykdavo susirėmimai, o žydų pajėgos jau buvo iškėlusios arba sunaikinusios ištisus arabų kaimus.

1947 m. lapkričio 29 d. JTO Generalinė Asamblėja priima rezoliuciją, kurioje skelbiama apie arabų ir žydų valstybių Palestinoje sukūrimą. JTO pasiūlė teritoriją padalinti į dvi dalis, įsteigiant dvi valstybes: žydų ir palestiniečių, taip pat nepriklausomą Jeruzalę, nes joje gyveno abiejų tautybių žmonės.

Tačiau žydams pagal planą būtų buvę suteikta 55 % teritorijos, nepaisant to, kad žydų dauguma egzistavo tik aplink Tel Avivą, Haifą ir Tiberijaus ežero pakrantėje.

1948 m. kovo 16 d. JTO Palestinos komisija praneša, kad dėl vietinės opozicijos padalyti valstybės neįmanoma.1948 04 09 sukarinta žydų organizacija Irgun Dair Jasino kaime nužudė, skirtingais duomenimis, 100-250 arabų, daugiausia civilių.

Pasklidus apie skerdynes gandams, kuriuos, anot dalies šaltinių, intensyviai skleidė ir Izraelio informacijos priemonės, prasidėjo masinis palestiniečių bėgimas į aplinkines valstybes. Šių pabėgėlių statusas šiuo metu yra rimta kliūtis tolesnėms deryboms dėl Palestinos valstybės įkūrimo.

1948 m. gegužės 14 d. baigiasi britų mandato Palestinoje galiojimo laikas, todėl žydų nacionalinė taryba ir Generalinė sionizmo taryba paskelbia Izraelio valstybės įkūrimą.

Suformuojama Dovydo Ben Guriono vadovaujama laikinoji vyriausybė. Tą pačią dieną JAV pripažįsta naują valstybę. Gegužės 16 d. prezidentu išrenkamas Chaimas Veicmanas. Gegužės 17 dieną Izraelį pripažįsta Sovietų Sąjunga. Tokia situacija netenkino aplinkinių arabų šalių, kurios iš pat pradžių nesutiko su JTO siūlomu padalijimu, ir jos pradėjo karo veiksmus prieš Izraelį.

1948 m. gegužės 15 Egiptas, Transjordanija, Irakas ir Sirija užpuola Izraelįį.

1948 m. birželio 11 d. JTO tarpininkavimo misijos vadovas grafas Folkė Bernadotas sutaria dėl ugnies nutraukimo keturioms savaitėms. Jo pasiūlytas taikos planas pasirodė nepriimtinas teroristinei žydų organizacijai Lehi, todėl Bernadotas buvo nužudytas, bijant, kad Izraelio valdžia priims jo siūlymus.

Dėl 1948 Izraelio ir kelių arabų šalių karo labiausiai nukentėjo vietos palestiniečiai: Izraelis užėmė gerokai daugiau žemių nei jam skyrė JTO, o palestiniečiai buvo priversti pasitraukti iš savo namų.

Šiuo metu (2024 - 2025) Amerikos (ir kitus Vakarų pasaulio) žmones, tampa vis sunkiau įtikinti, kad Izraelio valdžios veiksmai negali būti kvestionuojami. Akademiniai ekspertai ir žmogaus teisių gynimo organizacijos jau kuris laikas tvirtina, kad Izraelis yra kolonijinė valstybė, vykdanti apartheidą.

Gindamiesi tokios etiketės, Izraelio valdžios elitas tokią kritiką laiko antisemitizmu. JAV įgalina tokį naratyvą, bandydama išsaugoti savo interesų regione užtikrintoją.