Zigmas VAIŠVILA. Provincijos kronika: Žemaitaitis lenkia Landsbergį, Širinskienė užgulė Ruginienę

Žemaitaičio lenktynės su Landsbergiu - kuris kurį perspjaus, perrašinėjant Lietuvos istoriją. Negalvojant apie to pasekmes mums visiems.

Vytautas Landsbergis kažkodėl jaučia silpnybę istorijos perrašinėjimui ir linkęs slėpti Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 metais teisinius pagrindus.

Jo siūlymu Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 1996 m. lapkričio 28 d. deklaraciją (kažkodėl neturinčią teisės aktui privalomo registracijos numerio), kuria 1990 m. kovo 11-osios aktus dėl valstybės atkūrimo priėmusią Aukščiausiąją Tarybą pervadino niekada neegzistavusiu Atkuriamuoju Seimu.

Kodėl?

2026 m. kovo 10 d. Op TV laidoje Remigijus Žemaitaitis nusprendė aplenkti patį Vytautą Landsbergį:

„Nepriklausomybės Akto signatarai... vis tiek jie yra sukilimo dalyviai. ...buvo revoliucija Lietuvoje, buvo perversmas organizuotas, buvo sukilimas, aš juos vadinu sukilimo dalyviais. Dėl ko? Nes tik įvykus Sausio 13-ą, 12-ą, 11-ą sukilimus, buvo atkurta nepriklausoma Lietuva. ... įvyko sukilimas prieš Tarybų Sąjungą. Atkuriamasis sąjūdis, Sporto rūmai - kas tai? Tai yra perversmas, kurį organizavo; Oranžinė revoliucija, Mėlynoji revoliucija, dar kažkas tai. Tai yra sukilimo dalyviai. ... Sąjūdžio žmonės organizavo valstybės atkūrimą. Perversmas, nes nuversta Tarybų Sąjunga, Tarybų valdžia."

Šių istorijos įvykių ir mūsų valstybės atkūrimo teisinių pagrindų klastotojų bėda yra ta, kad 1988 - 1990 metais niekas Tarybų valdžios Lietuvoje nenuvertė - pati Tarybų valdžia atkūrė Lietuvos valstybę.

Tai įvyko, įgyvendinant 1988 m. spalio 22-23 dienomis vykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau - Sąjūdžio) Steigiamojo Suvažiavimo priimtą Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų", kuria buvo nutarta dalyvauti tuometinės valdžios organų rinkimuose, t. y. Tarybų valdžios rinkimuose.

Taip, rizikingas kelias, bet žmonės tada dar atsiminė karo ir pokario patirtis.

Žmonių parama šiam pasirinkimui, žmonių ir Sąjūdžio abipusis pasitikėjimas 1988-1991 metais patvirtino Sąjūdžio pasirinkto taikaus atgimimo kelio teisingumą.

Anot Marijos Alseikaitės - Gimbutienės, Atgimimas - tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti.

Šio Atgimimo istorija yra ne revoliucijų, ne ginkluotos kovos, ne perversmų, o taikus kelias. Todėl tai yra mūsų kartos pats šviesiausias metas, svarbiausias įvykis, kurio skiriamieji ženklai - Sąjūdis, Baltijos kelias, Kovo 11-oji ir Nepriklausomybė.

Ir dalyvavimas Tarybų valdžios rinkimuose.

Nevalia iš to tyčiotis.

Pirmuoju bandymu buvo 1989 m. sausio 15 d. papildomi rinkimai į laisvas 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų vietas. Deputatais buvo išrinkti Sąjūdžio kandidatai Kazimieras Motieka ir Zigmas Vaišvila, vėliau - dar ir Romualdas Ozolas.

Vytautas Landsbergis, Vytautas Petkevičius tų rinkimų nelaimėjo.

Drauge su kitais sąjūdiečiais Justinu Marcinkevičiumi ir Jūrate Kupliauskiene 350 deputatų Aukščiausioje Taryboje buvo sukurti pagrindai valstybės atkūrimui, 1990 m. vasario 24 d. rinkimams į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri, vykdydama Sąjūdžio rinkimų programą, 1990 m. kovo 11 d. atkūrė mūsų valstybės nepriklausomybę.

Prieš tai 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. nutarimu dėl 1939 metų TSRS-Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai paskelbė, kad Lietuva buvo okupuota, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija ir TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS" yra neteisėti ir negaliojantys, pasiūlė Tarybų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.

Šie nutarimai buvo priimti po to, kai antrasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje 1989 m. gruodžio 24 d. pripažino Ribentropo-Molotovo 1939 metų slaptuosius protokolus neteisėtais ir negaliojančiais nuo pasirašymo.

Po 1989 m. kovo 26 d. TSRS liaudies deputatų rinkimų Lietuvą TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose atstovavo 42 išrinkti deputatai, o viso - 57 (su sąjunginių organizacijų išrinktais) iš 2250 deputatų.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrusios 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio kandidatas Vytautas Landsbergis, nes reikėjo apsispręsti, kurį kelią renkamės - Sąjūdžio ar Lietuvos komunistų partijos.

Prieš tai vardiniu balsavimu buvo priimta 1990 m. kovo 11 d. deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų".

Po V. Landsbergio išrinkimo šios paskutiniosios Tarybų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku buvo priimtas įstatymas, kuriuo Lietuvos TSR Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose buvo nutarta vartoti oficialų valstybės pavadinimą „Lietuvos Respublika" ir oficialų valstybės Herbą ir ženklą - Vytį.

Ir tik po to ši Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. kovo 11 d. Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", už kurį balsavo 124 deputatai.

Siekiant ne išstoti iš TSRS (nors tokią teisę tarybinės sąjunginės respublikos turėjo ir pagal savo, ir pagal TSRS Konstituciją), bet nepažeisti valstybės okupavimo nepripažinimo principo, tą pačią dieną buvo priimtas įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo".

Juo buvo nutrauktas Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijų galiojimas Lietuvoje, atnaujintas 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimas, tokiu būdu užtikrinant tarpukario valstybės tęstinumą.

Tą pačią dieną vietoje 1938 m. Konstitucijos buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kad galima būtų gyventi pagal tuometinę tikrovę.

Todėl, Remigijau Žemaitaiti ir Vytautai Landsbergi, jums nepavyks rasti neegzistavusio Atkuriamojo Seimo ar perversmo, Tarybų valdžios nuvertimo Lietuvoje faktų.

Nes jų nėra.

Nebuvo jokio neteisėto veiksmo - Lietuvos nepriklausomybę atkūrė paskutinioji Tarybų valdžios aukščiausioji valdžia Lietuvoje - 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba.

Todėl reikia didžiuotis šiuo unikaliu keliu - ne perversmu, ne ginkluota kova ar revoliucija, bet taikiu teisiniu keliu, dalyvaujant okupacinės Tarybų valdžios valdymo organų rinkimuose ir šiai okupacinei valdžiai priėmus Lietuvos valstybės atkūrimo įstatymus.

TSRS valdžia siekė parodyti, kad mūsų sprendimai buvo neteisėti, vertė mus juos atšaukti.

Tačiau jai nepavyko.

Teisiškai tai buvo padaryta nepriekaištingai.

Nepavyks tai padaryti ir Remigijui Žemaitaičiui net su Vytautu Landsbergiu drauge.

Šiame kelyje mūsų nerėmė ir nuo jo atkalbinėjo visos be išimties Vakarų valstybės, drauge su TSRS valdžia prispaudusios mus 1990 metais priimti ir Moratoriumą dėl Kovo 11-osios Akto.

Po kruvino bandymo nuversti šią teisėtą Lietuvos valdžią 1991 m. sausyje Vakarų valstybės vertė mus, kad dėl Nepriklausomybės pasisakytų dar ir mūsų Tauta.

Tai ir įvyko 1991 m. vasario 9 d. plebiscite, Tautai įtikinamai pasisakius už Lietuvos Nepriklausomybę.

Aukščiausioji Taryba nedelsdama priėmė 1991 m. vasario 11 d. konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės", kurio nebemato visos paskesnės Lietuvos valdžios.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės atstatymo Aktas buvo vienintelis Tarybų Sąjungoje, kuriuo Lietuva nuo šio Akto priėmimo teisiškai pradėjo įgyvendinti valstybės suverenitetą.

Estija ir Latvija tokius Aukščiausiųjų Tarybų aktus priėmė tik po žlugusio 1991 m. rugpjūčio pučo.

Dėl dingusių valstybės atkūrimo dokumentų

Štai kodėl, Seimo nary Remigijau Žemaitaiti, reikia ieškoti priežasčių, kodėl ir kur dingo 11-ojo ir 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų medžiagos dėl Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 metais ir jos apgynimo 1990-1991 metais.

Štai kodėl prokuratūra nurodė Seimui susigrąžinti šiuos dingusius valstybės dokumentus.

Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas bijo tai daryti.

Š. m. kovo 10 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas taip pat nutarė pareiškimu kreiptis į Seimą dėl šių dokumentų dingimo.

Prokuratūra patikrino valstybės archyvus, juose šių dingusių dokumentų nerado.

Dėl Ministrės Pirmininkės vizito į Vatikaną

Mažvaikiškai užsipulta Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė dėl jos vizito su šeima į Vatikaną Popiežiaus Leono XIV kvietimu. Mat, jos ir jos šeimos vizitas apmokėti valstybės lėšomis.

Ne tai reikia aiškintis.

Pasigedau esminės informacijos - kodėl Popiežius pakvietė Lietuvos Ministrę Pirmininkę atvykti į Vatikaną, ką sutarė?

Šiandieniniame Lietuvos valdžios beviltiškame blaškymesi - tai bene vienintelė prošvaistė mums.

Kodėl vis tik Šv. Tėvas atkreipė į mus dėmesį?

Prisiminkime Lietuvos Respublikos tarptautiniam pripažinimui didelę įtaką turėjusį Popiežių Joną Paulių II.

1991 m. birželyje Šv. Tėvas lankėsi Lomžoje ir pakvietė Lietuvos valdžią su juo susitikti. Į Lomžą turėjo vykti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys.

1991 m. birželio 3 d. vakare tarybiniai kariai blokavo gatves prie Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės ir vidaus reikalų ministerijos rūmų. Prieš vidurnaktį V. Landsbergis sukvietė skubų pasitarimą ir pranešė savo sprendimą nevažiuoti į Lomžą. Sutarėme, kad važiuoja Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila ir ministras Darius Kuolys.

Išvykome automobiliais naktį, apsirūpinę sumuštiniais. Pakeisti rublius į užsienio valiutą (tokios neturėjo ne tik Zigmas Vaišvila, bet ir Vyriausybė) galėjome tik „Vnešekonom banko" skyriuje Totorių gatvėje Vilniuje. Tačiau naktį bankas nedirbo, tad išvykome tik su rubliais, kurių Lenkijoje į zlotus nekeitė...

Tai informacija Agnės Širinskienės pamąstymui apie pinigus.

Lomžoje po pirmojo susitikimo arkivyskupo rūmuose mus palydėjo į prabangiausią vietinį viešbutį „Lomža". Nors kiaurai žemę prasmek, žmogau, be pinigų. O gi buvome Lietuvos valdžia. Klausimus supratingai išsprendė Vatikano mūsų delegacijai priskirtas kunigas lietuvis...

1991 m. gruodžio 24 d. buvo įvykdytas bažnytinių teritorijų pertvarkymas Lietuvos Respublikoje, jas atskiriant nuo Lenkijos ir priskiriant Lietuvai. Tokiu būdu buvo įkurta Romos katalikų bažnyčios Vilniaus metropolija, jai priskirtos Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijos.

1993 m. rugsėjo 4 - 7 dienomis Popiežius Jonas Paulius II lankėsi Vilniuje. Po oficialaus Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Todėl Popiežiaus Leono XIV kvietimas Ministrei Pirmininkei atvykti su šeima - tai įvykis Lietuvai.

Jei esame tokie, kaip Agnė Širinskienė, skaičiuokime šio vizito išlaidas...

Post Scriptum

Šiuo skaičiavimu didžiai susirūpinusią Agnę Širinskienę kviečiu užsiimti rimtesniais Seimo narei derančiais klausimais - susipažinti su informacija www.k23.lt apie piliečių referendumo iniciatyvą dėl Konstitucijos 23 straipsnio pakeitimo, kad Lietuvos Konstitucija gintų teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais.

Ponia Agne Širinskiene, už šią referendumo iniciatyvą galite pasirašyti elektroniniu būdu www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/121124.

Patikrinsime Jūsų pasirašymą, nes teismas mums suteikė teisę stebėti elektroninius pasirašymus už šią iniciatyvą.

Vis šiokia tokia ne Seimo puoselėjamos demokratijos prošvaistė.

Valstybės vardu taip nusprendė, deja, ne Tautą atstovauti privalantis Seimas, bet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Ir galite pasiūlyti Seimui pakeisti dėl to Rinkimų kodeksą ir Referendumo konstitucinį įstatymą.

Ir gali Seimas pats pakeisti Konstitucijos 23 straipsnį.

Tačiau šiandien nesimato, kad Seimas atstovautų Lietuvos žmones.

Šiandieniniam Seimui toloka iki paskutiniųjų Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų supratimo apie Tautos likimą.

Ir galite, visi Seimo nariai, paaukoti bent po 70 eurų į sąskaitą LT517189900619724694 už šią referendumo iniciatyvą.

Jei bijote patys pakeisti Konstituciją, paskelbkite šį referendumą Seimo vardu.

Nebijokite Tautos sprendimų.

Nesislapstykite už buvusios Aukščiausiosios Tarybos sienų.

Geros darbo savaitės, visiems Seimo nariams!