Zigmas VAIŠVILA: Koks mūsų tikslas - išlikti ar pražūti?

Po Gitano Nausėdos ir Ingos Ruginienės spektaklio „Oro balionai" ir vienašalio sienos su Baltarusija uždarymo (lyg nežinotų, kad kontrabanda vyko ir vyksta, tik esant priedangai abiejose sienos pusėse), tūkstančių Lietuvos įmonių vilkikų palikimo likimo valiai Baltarusijoje, grasinimų nutraukti tranzitą į Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį ir Baltarusijos prekių tranzitą beliko tik vienas baigiančios išnykti vienos seniausių Europoje lietuvių tautos klausimas šiems mūsų „vadovams" - ar Lietuvos tikslas yra išlikti, ar nugalėti Rusiją?

Tarpukario Lietuva ir jai vadovavusieji gerbė Stasio Šalkauskio ir Vydūno nuomonę, kad savo sudėtingoje geopolitinėje padėtyje išlikti galime tik diplomatiškai balansuodami tarp Rytų ir Vakarų.

Kas pasikeitė šiandien, kad keičiame savo elgesį ir toleruojame neadekvačių ar nuo mums nežinomų jėgų priklausančių G.Nausėdos ir I.Ruginienės, „saugumiečio" Kęstučio Budrio provokacijas ir „žaidimus" mūsų išlikimu?

Tik nesidangstykite, veikėjai, Ukrainos saugumo klausimu. Nes nė viena šalis negali būti saugi kitų šalių sąskaita. Lietuvos ratifikuota Jungtinių Tautų Chartija nustato, kad šios sutarties šalys turi būti pakančios ir taikiai gyventi kartu geros kaimynystės dvasia, suvienyti jėgas tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti, o 1-as straipsnis nustato, kad kiekvienos valstybės tikslas - palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, nesiekti pergalių prieš kitas valstybes.

Lietuva, būdama JT ir NATO nare, įsipareigojo laikytis taikos, gerbti suverenitetą, ginti save tik esant agresijai. Todėl vienintelis teisėtas karinis tikslas - gynyba, o ne pergalė. Net NATO sutarties 5 straipsnis nurodo: „Šalys susitaria, kad ginkluotas išpuolis prieš vieną jų... bus laikomas išpuoliu prieš jas visas ir jos... padės, vykdydamos savigynos teisę."

Sveiko proto Lietuvos egzistencinis tikslas yra išsaugoti savo tautos, teritorijos ir valstybės tęstinumą. Ir 2010 m. patvirtinta Lietuvos karinė doktrina nustato, kad pagrindiniai Lietuvos nacionalinio saugumo interesai yra Lietuvos Respublikos suverenumas ir teritorijos vientisumas, regioninis ir globalinis stabilumas, taika ir gerovė valstybėje. Šiems interesams užtikrinti Lietuva pasitelkia skirtingas diplomatinio, informacinio, ekonominio ar karinio poveikio priemones, o diplomatinės priemonės taikomos tiek taikos, tiek karo metu.

Mus valdantieji gyvena kitame pasaulyje nei mes, Lietuvos piliečiai. Skubiai priimtinas Užsienio agentų įstatymas, šiandien pat. Ir G.Nausėda, deklaruokite, ar jau esate nusipirkęs savo būstą ne Lietuvoje? Kam mums reikalingi trys planuojami įsigyti kariniai transporto lėktuvai? Kodėl suplanuota išvežti Lietuvos iždą ir valstybės archyvus? Ką slepiate nuo Tautos?

Jei mūsų tikslas yra išlikti, tai ar mūsų valstybė turi egzistuoti dėl savęs, ar turime gyventi dėl svetimų tikslų?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje neįtvirtintas karinis ar priešiškas tikslas prieš kitą valstybę. Štai jos preambulė: „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi prigimtinėmis žmogaus teisėmis, laisvės ir demokratijos idealais, atkuria nepriklausomą demokratinę valstybę, kad jos ir žmonių gerovė, ir išlikimas būtų užtikrinti dabartyje ir ateityje."

1992 m. referendume priimtos Estijos Respublikos Konstitucijos preambulėje nurodyta, kad ši Konstitucija „skirta ginti vidinę ir išorinę taiką ir yra dabartinėms bei būsimoms kartoms jų socialinės pažangos ir bendros gerovės pažadas, kuri garantuoja Estijos tautos, kalbos ir kultūros išsaugojimą per amžius". Gal todėl Estijos teisės aktų hierarchijoje Konstitucija aukščiau už Europos Sąjungos teisę ir tarptautines sutartis?

Kodėl Vengrija gali tartis ir susitarti su JAV, o mes net nebandome? Gal jau nebeturime apie ką kalbėtis su JAV?

Kodėl JAV ir Baltarusija planuoja tarpusavio sutartis ir diplomatinių santykių atkūrimą? Kodėl JAV nusprendus, kad kalio trąšos yra JAV strateginio saugumo prekė, mes uždarome sieną su Baltarusija ir nesikalbame dėl kalio trąšų vežimo per Lietuvą atnaujinimo ir taikos sutarčių sudarymo arbitražo ginčuose dėl jo nutraukimo?

Lenkijoje prie sienos su Baltarusija 2026 m. baigsis didžiulio daugiafunkcinio logistikos centro statyba. Dėl vagonų su kroviniais pertvarkymo nuo platesnių geležinkelio bėgių į siauresnius europinius bėgius ir atvirkščiai, jų perkrovimo į autotransportą ir atvirkščiai. Gal vis tik Lenkija tariasi ne tik su Baltarusija, bet ir Rusija?

Uždarydami Baltarusijos sieną, konfliktuojame ir su Kinija, kuri Baltarusijoje pastatė ne vieną gamyklą, įskaitant ir automobilių surinkimo gamyklą, kuriai tranzitas į Europą irgi reikalingas.

Kodėl mes, Lietuvos žmonės, ne patys sprendžiame būti ar nebūti mums savižudžiais?

Kodėl sutinkame, kad mus laiko visiškais kvailiais? Kodėl mums, kaip kvailiams ar kūdikiams, veidmainiškai porinama, kad būtina skubai išleisti milijardus, kad Lietuvoje „dešimt dienų pakariautume ir prarastume 3-4 tūkstančius karių"? G.Nausėda ir I.Ruginiene, kas liks iš Lietuvos ir mūsų tautos po dešimties dienų šiuolaikinio karo Lietuvos teritorijoje?

Tauta, kurios tikslas yra nugalėti priešą, ilgainiui tampa priešo veidrodžiu.

Tauta, kurios tikslas yra išlikti, kuria kultūrą, švietimą, įgyvendina ekonomiką ir teisę. Deja, visa tai mes beatodairiškai griauname ir naikiname.

Tauta, siekianti nugalėti, gyvena karo logika, lėšas ir švietimą, ekonomiką ir moralę aukoja karui.

Tauta, siekianti išlikti, kuria ir išlaiko kultūrinį identitetą, gynybą supranta kaip visuomenės išlikimą ir veikia pagal savo, bet ne primetamas vertybes.

Todėl strateginis Lietuvos tikslas yra ne konfrontacija, o atsparumas, kurio nesukursime „pergale prieš Rusiją ar Baltarusiją". Tai prieštarauja tikrovei, tai patvirtina Ukrainos pavyzdys, Europos „partnerių" elgesys ir sparčiai bei akivaizdžiai besikeičiantys tarptautiniai santykiai.

Mus nori įtikinti, kad viso to nėra, verčia kasdien gyventi dirbtinai mums kuriamame informacinio triukšmo ir akivaizdaus melo pasaulėlyje, kad bijotume ir apie nieką kitką negalvotume.

Kaip mums išlikti? Kodėl nestipriname pilietinės gynybos, nemažiname priklausomybių, nekuriame savarankiškos ekonomikos ir savos pinigų sistemos, nesaugome kalbos, žemės, miškų ir bendruomenių?

Kodėl ignoruojame S.Šalkauskio ir Vydūno mąstymą ir istorijos išbandytas jų pamokas? O juk kiekvienas lietuvių tautos ir mūsų valstybės pakilimas mūsų istorijoje buvo nukreiptas į išlikimą, bet ne į žūtbūtinę pergalę. Kokia „pergalė", jei tautos neliks?

Kodėl pokario partizanų vadai po paskutiniosios tarybų valdžios pasiūlytos amnestijos patys liko miškuose, tačiau jaunimą paragino grįžti iš miškų. Kad Lietuva fiziškai išliktų. Kronikininkas Vygandas Marburgietis aprašė legendinį žemaičių kunigaikštį Margirį, kuris 1336 m. gynė Pilėnų pilį nuo kryžiuočių puolimo ir kartu su savo kariais žuvo jos gynybos metu. Nepabėgo vienas pats, kaip Gabrielius Landsbergis. Ar G.Nausėda lygintinas su Margiriu?

1253 m. Mindaugo karūnavimu siekta tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Vytauto Didžiojo Lietuva siekė valstybės stiprinimo, kad išliktų tarp Vakarų kryžiuočių ir Rytų totorių.

1918 m. vasario 16-osios Lietuva pasirinko ne karą, o valstybės atkūrimą.

1990 m. kovo 11-osios Lietuva siekė ne pergalės prieš TSRS, bet taikaus valstybės atkūrimo.

Visa tai - ne agresyvi, bet gynybinė ir kūrybiška, diplomatinės išminties Lietuva, išlikusi ir kaskart vis atsikūrusi, nes rinkdavosi egzistenciją, bet ne revanšą.

Kokiu isterišku revanšo keliu mus stumia „valdantieji", nebeturintys jokių sveiko proto argumentų savo beatodairiškumui, gobšumui ir net kvailumui „pateisinti"! Trindami ir klastodami net visiškai neseną mūsų istorinę atmintį - esminę, visų pirma, rusų tautos ir Boriso Jelcino paramą mūsų valstybės atkūrimui 1990 - 1991 metais ir apgynimui po 1991 m. sausio įvykių.

Akivaizdu, kad tampame imperinio karo įrankiu, nes karo Ukrainoje pretekstu Lietuvos „elitas" jau atvirai kalba apie „fronto išplėtimą", į ką „investuoja" milijardus eurų. Tačiau tai - ne išlikti siekiančios Lietuvos, o NATO - Rusijos karo logika. Mums nepakeliui su tokia „logika", nes prarandame teisinį ir moralinį savarankiškumą - tampame „misijos dalimi". Tai mobilizuoja mūsų baimę ir žlugdo tarpusavio pasitikėjimą, ardo pilietinę sanglaudą ir didina emigraciją. Argi ne tai vyksta?

Net jei Lietuva nugalėtų Rusiją ar Baltarusiją, bet netektų pusės savo žuvusios ir emigravusios tautos, tai nebūtų mūsų pergalė, o būtų strateginis pralaimėjimas. Tikslas turi būti siekis, kad išliktų gyva tauta, kalbanti savo kalba, gyvenanti savo žemėje, pasitikinti savo valstybe. Todėl valstybės tikslas yra ne nugalėti priešą, o išsaugoti tautą, kurią ji gina. Visa kita - tik priemonės.

Kad suvoktume 1990 m. kovo 11 d. išvakarėse mūsų puoselėtus lūkesčius, tiesas, patirtus gilius ir tikrus jausmus, prisiminkime 1989 m. rugpjūčio 30 d. (savaitė po Baltijos kelio) „Atgimimo bangoje" Virgilijaus Čepaičio perskaityto klaipėdietės laiško žodžius: „Gaila tų, kas to jau nebepamatys". Ir Justino Marcinkevičiaus mintis: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė - mūsų išlikimo sąlyga."

Todėl prisiminkime Romualdo Ozolo patirtį ir pradėkime politinių jėgų apvalaus stalo diskusijas, priimkime bendrus sprendimus. Negaiškime.

Lietuvoje net neprotestuojama dėl mūsų valdžios savižudiško sienos su Baltarusija uždarymo ir gręsiančio tūkstančių vilkikų praradimo.

Ar I.Ruginienė suvokia, kad jos ruošiama pretenzija Baltarusijai dėl šių nuostolių yra teisiškai beviltiška, nes ji pati nepagrįstu ir neteisėtu sprendimu uždarė sieną?

Ar ji suvokia, kad Vyriausybės pasiūlytas 2026 m. Lietuvos biudžetas - beviltiškas?

Tad kol kas nematau kito mūsų pasipriešinimo kelio, kaip telkimasis ir referendumas. Todėl valdžia jų ir bijo.

Nuo jos priklausančioje žiniasklaidoje - mirtina tyla dėl 2025 m. spalio 23 d. VRK sprendimo įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvą dėl konstitucinės teisės atsiskaityti grynaisiais pinigais apsaugos. Ruoškimės tam. Informacija apie šią ir kitas referendumų iniciatyvas skelbiama www.referendumai.eu/, www.k23.lt.

O Lietuvos Seimui siūlau neatidėliotinai paskelbti referendumą, kad sužinoti Tautos nuomonę dėl klausimo: „Ar pritariate karui Lietuvos Respublikoje, kaip lietuvių Tautos išlikimo sąlygai?" Sužinotume, kiek Lietuvos piliečių dar tiki valdžios „kerais" ir sąmoningai ar nesąmoningai eina į savižudybę.