Zigmas VAIŠVILA: Kodėl vis renkame ne tuos?

Pasitarkime. Ir paieškokime atsakymo į klausimą, kodėl į valdžią vis renkame tuos pačius? Nors Lietuvos visuomenės tarybos ir Stebėtojų gildijos stebėtojai Seimo rinkimų surinkome įrodymus, patvirtinančius, kad negalima pasitikėti išankstinio balsavimo rezultatais, kad rinkimai Pasaulio lietuvių apygardoje suklastoti, kad nėra privalomos rinkimų biuletenių apskaitos.

O Prezidento rinkimuose negalėjo dalyvauti nė vienas iš 8 kandidatų, nes jų parėmimo elektroniniai parašai negaliojantys, ką raštu patvirtino ir VRK. Tačiau rinkimų dieną rinkimų apylinkėse, ypač Seimo rinkimų, didelė dalis rinkėjų vis tiek balsuoja už valstybę užvaldžiusiųjų kandidatus.

Kodėl? Žmogaus smegenų veikimo sistema binarinė - taip ar ne? Jau pirmykštis žmogus konkrečioje situacijoje turėjo spręsti, ar jam kovoti su žvėrimi, ar bėgti? Kito pasirinkimo jis neturėjo. Ir spręsti reikėjo greitai. Antraip kitą kartą jis gali jau nebespręsti.

Ir kompiuterinės programos pagrįstos dvejetaine sistema: 0 ir 1, arba „ne" ir „taip". Tada bent mokėmės programuoti, jei norėjome dirbti su skaičiavimo mašinomis. Išmokome Fortrano, Algolo ir kitas kalbas, kurių pagrindas buvo tas pats - skaičiavimo mašinoms atiduodavome perforuotas kortas. Jose perforatoriai atitinkamose vietose išmušdavo arba ne - skylutes, t. y. 0 ar 1.

Arūno Valinsko TV žaidimas „Taip ir ne" buvo populiarus, nes galvoti beveik nereikėjo, o ir laiko tam nebuvo skirta. Tik reikėjo greitai atspėti - taip ar ne? Jei tokiuose TV žaidimuose prideda keletą atsakymų variantų, tai nekeičia esmės - reikia atspėti ir atspėti greitai. Galvoti nėra kada. Juk ir televizijos žiūrovams reikia veiksmo ir dinamikos, o TV eterio laikas kainuoja. Viskas - komercija. Rinkimai taip pat tapo komercija.

Šiuolaikiniame gyvenime kas kart vis mažiau laiko pamąstymui. TSRS laikais Centrinė televizija rodė laidą „Žinovai", kurioje ir klausimai besirungiančioms komandoms buvo sudėtingi, ir laiko atsakymui dar kažkiek skirdavo, ir komandai diskutuoti tarpusavyje buvo leidžiama. Žiūrovai girdėjo šias jų diskusijas. Žiūrovai tuo pat metu galvojo ir diskutuodavo tarpusavyje ir mąstydavo.

A.Valinsko suburta jo kolegų (apmokamų žaidėjų) komanda, pavadinta „Tautos prisikėlimo partija" pateko ir į Seimą, o jų „lyderis" net Seimo pirmininku beveik metus pabuvo. Antru pareigūnu Lietuvoje, anot jo. Jie skelbė, kad jų programa - 10 Dievo įsakymų. Tai kaip už juos nebalsuosi! Juk kažkur girdėta, kad yra kažkokie 10 Dievo įsakymų. Ir to pakako, kad šie nauji „pranašai" būtų išrinkti į Seimą mus valdančių įstatymų priiminėti.

Šiandien A.Valinskas pasitenkina netikrinamais LRT užsakymais, laiku pasitraukęs iš konkurencijos su Monika-Garbačiauskaite-Budriene dėl LRT vadovo kėdės.

Dar didesnio masto artistas - Vladimiras Zelenskis. Jo komandos "95-o kvartalo" produkcija rodyta ne tik Ukrainoje, bet ir daug didesniu mastu Rusijoje, kur gavo pagrindines pajamas. Po išrinkimo Ukrainos Prezidentu V.Zelenskio paskelbė pirmaeilius parlamento rinkimus, kuriuose daugiausia vietų laimėjo už atlygį jo surinkta "Liaudies tarno" partija.

"Liaudies tarnas" - tokio pavadinimo serialo apie Prezidentą herojus - V. Zelenskis.  "Lietuvos paštas" platina apie jį išleistą "tinkamą" knygą. Tad kaip tokio nerinksi, kad ir ne tautiečio - gi konkuravo su oligarchu Petro Porošenko! Ir daugumai Ukrainos rinkėjų buvo nesvarbu, kad V. Zelenskį atvirai protegavo kitas oligarchas Igoris Kolomoiskis su visa grupe kitų oligarchų. V.Zelenskis laimėjo Prezidento rinkimus, nes žadėjo žmonėms taiką.

Tie, kas laimi rinkimus, skuba apie save suburti dar mažiau išmanančius, bet lojalius. Tokius skiria į atsakingas pareigas, o šie - daro tą patį. Taip šis ratas beveidžių vidutinybių, neišmanančių srities, kuriai jie skiriami „vadovauti", plečiasi. Jie besąlygiškai paklusnūs tiems, kurių dėka gavo postą - kėdę.

Taip netikėtai ant spektaklio scenos pamatome tokias personas, kaip Dovilė Šakalienė. Ar Rasa Rastauskienė, dėl tos pačios priežasties tapusi net Rasa Juknevičiene (išardydama savo ir dar kitą šeimą), 1992 metais po Aukščiausiosios Tarybos pirmalaikio pasileidimo likusi Vilniuje ir negrįžusi į Pasvalį, kur buvo išrinkta į Aukščiausiąją Tarybą.

Vytautas Landsbergis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo tarybos bendražygių atsipurtyti pradėjo ne tik 1992 metais, bet dar 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusią Kovo 11-osios dokumentus - šiame paskutiniajame okupacinės aukščiausiosios Tarybų Lietuvos valdžios organe tebuvo 8 iš 35 LPS iniciatyvinės grupės narių.

Net Virgilijų Juozą Čepaitį V.Landsbergis paaukojo ant Vytauto Petkevičiaus iš saugumo ištrauktos informacijos aukuro, kaip "Juozą". Pavojingu šis buvo tapęs, nes V.Čepaičio vadovaujama Nepriklausomybės partija 1990-1992 metais augo ir buvo stipri. O tikrai savo partijos Aukščiausosios Tarybos (toliau - AT) pirmininkas neturėjo, o jo paties marginalizuotas Sąjūdis greitai tapo beprasmiu mąstantiems žmonėms.

V. Landsbergis pasiliko šalia savęs tik antro-trečio ešalono paklusnius veikėjus. Ir jam reikalingus veikėjus, pvz. Gediminą Vagnorių. Vis tik Ministru Pirmininku pabuvojo.

Tačiau to nepakako. Prisireikė anti-rusiško "naratyvo", nes Aukščiausioje Taryboje V.Landsbergiui nepavyko tapti aukštesniu už bet kokį aukštą Prezidentą - 1992 m. balandžio 9 d. Tautininkų pasiūlytas įstatymo projektas dėl papildomų įgaliojimų suteikimo AT Pirmininkui net nebuvo priimtas nagrinėjimui.

Štai koks įspūdingas beatodairiškumu ir savęs susireikšminimu stulbinantis buvo „Faktinio vadovo" siekis. Laimei, neįgyvendintas: „... AT Pirmininkas gali pateikti AT-ai be eilės svarstyti klausimus, įstatymų kitų aktų projektus arba jiems nustato prioritetą darbotvarkėje. Motyvuotu teikimu per 10 dienų nuo priėmimo dienos grąžinti AT-ai persvarstyti jos priimtą aktą, su kuriuo nesutinka. AT Pirmininkas turi teisę sukviesti neeilinę AT sesiją ir posėdį. Gresiant Lietuvos valstybės ar piliečių saugumui, priima sprendimus dėl gynybos, kuri privaloma visoms sprendime nustatytoms tarnyboms. AT Pirmininkas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę, ją tvirtinti, atleisti Ministrą Pirmininką ar kitus Vyriausybės narius. Atsistatydinus jiems, gali pavesti laikinai eiti pareigas. Turi teisę stabdyti LR Vyriausybės nutarimus ir potvarkius, neatitinkančius valstybės interesų, ir skubesne tvarka teikti juos AT-ai svarstyti. Skirti ir atleisti generalinį prokurorą, valstybės kontrolierių bei jų pavaduotojus. AT Pirmininkas gali dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose ir turi teisę juose pirmininkauti ir pareikalauti iš Vyriausybės arba ministrų pranešimų apie jų darbą. Turi teisę sudaryti AT Pirmininko tarybą ir paskirti jos narius. Taryba privalėtų padėti jam vykdyti pareigas. Taryba turėtų būti sudaroma ne daugiau kaip iš 20 narių. Jos sudėtį pasirenka AT Pirmininkas. Gali būti etatiniai ir neetatiniai darbuotojai. Turi teisę sudaryti komisijas svarbiems valstybinės reikšmės klausimams spręsti. AT Pirmininkui pavedama, kad jis gali skirti savo pirmąjį pavaduotoją AT deputatą, kuris pavaduoja Pirmininką, jei jo nėra arba jis negali eiti savo pareigų."

Nepavyko šią idėją prastumti ir 1992 m. gegužės 23 d. tautos referendume. Tačiau V.Landsbergio revanšas jo nepripažinusiai tautai įvyko - 2009 metais jis, būdamas „antirusišku" veikėju, į Respublikos Prezidentus prastūmė Rusijos Federacijos valstybės paslaptį Dalią Grybauskaitę.

O ši, kiekvieną savaitę konsultuodamasi su „profesoriumi", įtvirtino šios dinastijos įvykdytą Lietuvos užvaldymą. Nepadėjo 2006 metais paskelbti LPS Seimo tarybos nario Marcelijaus Martinaičio dienoraščiai „Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio)". 1992 m. poetas perspėjo, kad „į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau - ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe." Tačiau kas skaitys kažkokio poeto mintis. Gerai, kad kas nors bent žino jo eiles, tapusias populiariomis dainomis, Kukučio balades. Tuo labiau, kad 2009 metų Prezidento rinkimuose rašyti bent ką neigiamo apie D.Grybauskaitę buvo griežtas tabu.

Kaip tai išvis galėjo įvykti? Ne tik dėl to, kad visose žiniasklaidos šaltiniuose buvo užblokuota bet kokia neigiama informacija apie „griežtą" eurokomisarę, kuri galų gale Lietuvoje įves tvarką. Įvesti „įvedė", tik ne žmonėms, o šalį užvaldžiusio klano saugumui ir jo aptarnavimui.

Turėjome galimybę pasakyti - ne, bet nepasakėme. O 2014 metais ją išrinkome net pirmame rate. Tam labai padėjo įvykiai Ukrainoje. Po Maidano perversmo, kurį mums „žiniasklaida" pateikė kaip Ukrainos gražią „eurointegraciją", „patriotiškais" tapo net „delfi", „Lietuvos rytas" ir Ko - ėmė rašyti net apie pokario partizanus! Anksčiau ten skaitėme beveik tik apie liberalios demokratijos „vertybes" ir „laimėjimus".

Kas mus verčia spręsti pagal dvejetainę sistemą šiandien? Tas pats laiko neturėjimas apsispręsti, kaip atsakyti į klausimą - taip ar ne? O šiandien dar prisideda beprotiškas mūsų skubėjimas visur ir dėl visko (nespėsi šiandien nusipirkti prekę, ryt „nuolaidos" nebeliks), „scrolinimas" išmaniuoju telefonu, sistemų siūlymas vis susipažinti su informaciniais šaltiniais, kuriuos bent kartą paskaitei ar pažiūrėjai. Ir atbėgus tokiame maratone iki finišo tiesiosios - rinkimų, ar mes turime galimybę ir laiko bent kiek rimčiau pamąstyti? Ar mes paskaitome rinkimines programas? Ar mes po rinkimų stebime, kaip mūsų pasirinktasis ar pasirinkta partija balsuoja Seime?

Skaitome ir žiūrime tik tai, ką mums pasiūlo „išmaniosios" sistemos. Matome ir spėjame peržvelgti tik tai, ką vėl naujame gyvenimo maratone (iki kitų rinkimų) mums pasiūlo tie patys informacijos šaltiniai. O tada „išlavėjusi" ir finansiškai valstybės lėšų sąskaita praturtėjusi sistema mums pasiūlo net (!) naują vieną kitą veidą, niekada nedalyvavusį politikoje - finansų eurokomisarę (nesvarbu, kad ji - baisiosios Rusijos valstybės paslaptis), šachmatų didmeistrę, buvusį populiarų krepšininką, net Vytauto Kernagio sūnų ar Vytauto Landsbergio anūką...

Nepaklusnius ar kitaip mąstančius į „reikiamą" vietą pastato teismai. Net savo terpės veikėjams profilaktiškai pažaboti ištraukiami STT surinkti (bet STT kažkodėl nerealizuojami) „čekiukai", prieš tai pagarsinami per kokį nors Tapiną. Taip jis tampa mums autoritetu, nors jis tyčiojosi iš Žemės referendumo biuletenio, tiesmukai kvailindamas tuos, kas nesutiko su jo, t. y. valdiška nuomone. O gal ir Prezidentu šį „kovotoją" mums kažkada įtaisys. Juk reikia tam „įdirbio".

Todėl, mielieji, labai nepykite už gal kiek per ilgą mano straipsniuką. Nes kito būdo nėra, kaip mums ištrūkti iš to užsiciklinusio rato - taip ar ne? Skaityti ir mąstyti, skaityti ir mąstyti.

Antraip net Donaldui Trampui (vis tik JAV Prezidentas!) viešai paskelbus, kad JAV sumokėjo 5 mlrd. USD už perversmo Ukrainoje suorganizavimą, mes vis galvosime, kad Ukraina yra nepriklausoma ir kovoja už mūsų laisvę. Ir nekreipsime dėmesio, ir nieko nedarysime dėl to, kad mūsų "krašto apsaugos ministru" niekaip negali nebūti Dovilė Šakalienė, o "užsienio reikalų ministru" ir net "prezidentu" niekaip negali nebūti saugumietis ar saugumo valdomas asmuo.

Svarbus ir klausimas, kurio šalies saugumas valdo šiuos "mūsų" asmenis. Tačiau šioje vietoje nenuleiskime rankų, nes ir labai galinga užsienio šalis turi turėti formaliai "teisėtus" mūsų valdžios vietininkus. Tai labai svarbu. Net kadenciją pabaigusio V.Zelenskio Vakarai nenuverčia. Nors žino ir turi pakankamai jo ir jo aplinkos amoraliausios karo pretekstu vykdomos korupcijos. Viena virvute surišti. Todėl nepamirškime 1990 m. vasario 24 d. rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Kartais pavyksta, pasinaudojus situacija, nuveikti kažką svarbaus ir mums, tautiečiams. Tik nekartokime istorinių klaidų - neturėkime nepakeičiamų mus užvaldžiusių "faktinių vadovų".

Kažkodėl rūpinamės, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečiai tokių neturėtų, bet nesirūpiname, kad patys tokių neturėtume.

Rūpinamės Ukrainos nepriklausomybe, bet ar pagalvojame, kad Ukrainos ir Jungtinės Karalystės ar Ukrainos ir JAV sutartys gali būti naujo tipo kolonijinėmis sutartimis šimtui metų? Ar jos tikrai yra dėl Ukrainos žmonių ir jų ekonomikos? Pabandykime pamąstyti ir atsakyti sau į klausimą, kodėl parama Ukrainai - ne parama, o paskolos?

Kažkodėl prisiminiau seną anekdotą. Trys pageriantys vyrai rado butelį degtinės. Gerti ar negerti? Nusprendė, kad lems burtai. Vienas jų paėmė butelį į rankas už nugaros, o kiti turėjo atspėti, kurioje rankoje butelys? Jei atspės, tai iškart gers.

Spėjantis sako: "Kairėje." Butelį už nugaros laikantis lėtai sako: "Думай, Федя, думай..." („Galvok, Fedia, galvok..." - ZV).