Vytautas BUDNIKAS. Patariamasis referendumas: Politinė avantiūra ar prigimtinės šeimos gelbėjimas?

Iniciatoriai teigia, kad taip fundamentaliu vertybiniu klausimu bus tiesiogiai atsiklausta tautos valios.

Nėra ginčo, kad ši idėja yra teisinga ir priimtina - Seimo nariai turi teisę siūlyti referendumus. Tačiau iniciatoriai nutyli esminę aplinkybę - galimas referendumo pasekmes, jeigu jis dėl kokių nors priežasčių neįvyktų.

Neklaidindami piliečių, turime iš anksto įspėti apie galimą jų nusivylimą, nes patariamasis referendumas nesukuria jokių privalomų teisinių pasekmių - tai yra tik rekomendacija, kurios įstatymų leidėjas ir teismai neprivalo įgyvendinti. Bet svarbiausia yra tai, kad šios iniciatyvos įgyvendinti yra beveik neįmanoma. Ir štai kodėl.

Praktinė rizika

Lietuvos referendumų praktika rodo, kad sėkmę juose lemia ne tik pats formuluojamas klausimas, bet ir piliečių aktyvumas.

Pvz., 1991 m. referendume dėl Lietuvos nepriklausomybės, įvykusiame po Kovo 11-osios akto priėmimo, dalyvavo virš 80 proc. rinkėjų.

1992 m. referendume dėl Lietuvos prezidento institucijos dalyvavo virš 59 proc. piliečių. Toks visuomenės aktyvumas leido priimti Konstituciją.

Analogiškai 2003 m. referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje išsiskyrė tuo, kad jame dalyvavo virš 60 proc. rinkėjų. Nepaisant įvairių vertinimų, šis referendumas buvo vienas iš sėkmingiausių.

Deja, vėlesni pavyzdžiai rodo priešingą tendenciją: 2008 m. referendume dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo dalyvavo virš 48 proc. rinkėjų, todėl, nepaisant daugumos jo dalyvių pritarimo, jis neįvyko.

Dar pasyvesni rinkėjai buvo vadinamajame žemės referendume - jame dalyvavo tik apie 15 proc. rinkėjų.

2019 m. gegužės 12 d. vykę referendumai dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo ir Seimo narių skaičiaus mažinimo atskleidė ribinę situaciją: tuo metu rinkėjų sąrašuose buvo daugiau kaip 2,4 mln. piliečių.

Vadinasi, kad referendumas įvyktų, jame turėjo dalyvauti mažiausiai 1,2 mln. visų balso teisę turinčių rinkėjų, ir visi jie turėjo balsuoti „Už" siūlomus klausimus.

Tuo tarpu pirmajame referendume dalyvavo virš 53 proc. rinkėjų, taigi dalyvių pakako, tačiau „Už" dvigubos pilietybės įtvirtinimą balsavo tik virš 74 proc. dalyvių, o beveik 26 proc. - „Prieš". Tokiu būdu nepakako balsų „Už".

Referendume dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo dalyvavo tik apie 47 proc. rinkėjų, todėl abu referendumai nepasiekė reikiamo rezultato ir Konstitucija liko nepakeista.

Tai rodo, kad Lietuvoje referendumai pavyksta tik tada, jeigu yra aiški jų prasmė ir siūlomu klausimu yra platus visuomenės sutarimas. Mažesnis rinkėjų aktyvumas beveik visada lemia iniciatyvos žlugimą.

Teisinė rizika

Šiuo atveju gerai yra tai, kad patariamajam referendumui yra keliami šiek tiek mažesni reikalavimai: jame taip pat turi dalyvauti daugiau nei 50 proc. rinkėjų, tačiau palankiam rezultatui pasiekti pakanka ne visų Lietuvoje esančių rinkėjų daugumos, o tik daugiau kaip pusės referendume dalyvavusiųjų balsų, pritariančių siūlomai iniciatyvai.

Teoriškai, vykdant stiprią ir kryptingą agitaciją, būtų galima pasiekti, kad kartu su savivaldos rinkimais prie balsadėžių ateitų daugiau nei 50 proc. rinkėjų.

Tai jau reikštų, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu. Tačiau būtent čia prasideda sudėtingesnė dalis.

Ar referendume dalyvaujančių dauguma pritars iniciatorių siūlomai formuluotei - niekas garantuoti negali.

Net ir esant dideliam visuomenės pritarimui (o tai rodo apklausos), viską lems, kas iš tikrųjų ateis balsuoti - juk ne visi, garsiai kalbantys apie pamatines vertybes, ryžtingai dalyvauja priimant valstybės sprendimus.

Be to, atsižvelgiant į jau dabar vykstančius informacinius išpuolius prieš prigimtinės šeimos sampratą, vos tik bus paskelbtas referendumas, galima tikėtis itin agresyvios informacinės kampanijos prieš jį su svarbiausiu tikslu - paveikti visuomenės nuomonę ir sumažinti referendumo iniciatyvos palaikymą.

Neverta net abejoti, kad LRT arba Laisvės TV nuo ryto iki vakaro eteryje virkaus apie piliečių diskriminavimą ir konstitucinių teisių pažeidimus.

Į tai, be abejonės, aktyviai sureaguos Europos Sąjungos institucijos. Žinant, kokie politiniai vėjai pučia Briuselio koridoriuose, neverta tikėtis neutralios Briuselio laikysenos - reakcija bus žaibiška ir griežta.

Panašūs precedentai jau egzistuoja - Vengrija ir Lenkija susidūrė su itin konkrečiomis pasekmėmis: nuo finansinių bausmių, tokių kaip įšaldytos lėšos, iki nuolatinio politinio spaudimo dėl ES teisės viršenybės principų.

Taigi, vadinamasis „nepriklausomas" nacionalinis transliuotojas ir jo palydovė Laisvės TV visomis išgalėmis baugins piliečius galimu išmokų stabdymu, Lietuvos finansavimo ir netgi pensijų mažinimu (kas patikrins?) ir kitais tiesiogiai žmonių gerovę paveiksiančiais padariniais, sukurtame baimės fone darydami negailestingą spaudimą žmonėms ,,teisingai" pasirinkti.

Dera prisiminti, kokia politinė isterija kilo, kai Seimas svarstė LRT įstatymo pataisas - suverenios valstybės vidaus sprendimas iš esmės buvo iškeltas į tarptautinį lygmenį, o Europos Parlamentas priėmė netgi rezoliuciją, įspėjančią apie grėsmes žiniasklaidos laisvei ir demokratijai Lietuvoje.

Kartu reikia nepamiršti, kad šiandien minėto referendumo iniciatyvą palaiko 15 „Nemuno aušros" narių, 7 - Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos" atstovai, 21 Socialdemokratų partijos frakcijos narys, 11 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narių, 3 - Mišrios Seimo narių grupės atstovai ir 5 TS-LKD frakcijos nariai.

Žinant dalies Seimo narių „kiškio drąsą", jau dabar galima prognozuoti, kokios pastangos bus dedamos, kad referendumas arba neįvyktų, arba neduotų iniciatoriams palankaus rezultato.

Pirmieji, tikriausiai, ims svyruoti socialdemokratai - prisiminkime, kaip jų atstovai nusižeminę, pabrėždami savo vasališkumą, skubėjo į Briuselį aiškintis, kad jų siūlomos LRT įstatymo pataisos jokiu būdu neprieštaraus Europos Sąjungos direktyvoms.

Be to, baimė dėl galimų ES sankcijų prarasti dalį rinkėjų privers juos tyliai, bet ryžtingai pakeisti savo poziciją. Nuo pastarųjų greičiausiai neatsiliks ir Demokratų „Vardan Lietuvos" frakcija.

Nėra abejonių, kad daugelis jų, tarsi iš skęstančio laivo sprunkančios žiurkės, paskelbs visuomenei apie savo atsivertimą, sakydami, jog „žmogaus teisės" yra aukščiau už bet kokia konstitucines normas.

Tokie pareiškimai ir nuolatiniai visuomeninio transliuotojo bei sisteminės žiniasklaidos bauginimai neabejotinai lems, kad dauguma referendume dalyvaujančių rinkėjų nebalsuos „Už".

Vis dėlto, jeigu referendumas įvyktų ir, per stebuklą, dauguma balsuotų „Už", Lietuva neišvengiamai atsidurtų sudėtingame teisiniame santykyje su Europos Komisija.

Tuo atveju prieš valstybę galimai bus pradėta pažeidimo procedūra, kuri, tikėtina, pasiektų Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

O šiam nustačius, kad priimti sprendimai prieštarauja Europos Sąjungos teisei (o tikėtina, taip ir bus), Lietuvai grės ne tik politinis spaudimas, bet ir grėsmingos finansinės sankcijos - bus skelbiama, kad nacionaliniai sprendimai yra nesuderinami su ES direktyvomis ir bendraisiais teisės principais.

Geležinės kurpaitės

Galiausiai, jei mūsų parlamentarai netgi elgtųsi kaip Pilėnų didvyriai (tai mažai tikėtina), šiame nelengvame kelyje Lietuvai būtų uždėtos dar vienos nesunešiojamos „geležinės kurpaitės": nors Konstitucijos 38 straipsnis šeimos sampratą formuluoja gana aiškiai - šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, šalies Konstitucinis Teismas (KT), remdamasis „Konstitucijos dvasios" doktrina, tą sampratą išplėtė tiek, kad šeima apima ne tik santuoka grindžiamus santykius, bet ir faktinius, įstatymais formaliai nereguliuojamus ryšius.

Primename, kad po 2011 m. rugsėjo 28 d. KT išaiškinimo Lietuvoje santuoka nebelaikoma būtina sąlyga šeimai atsirasti, o šeimos samprata nebegali būti siejama vien tik su santuoka, nes, anot KT, jos siaurinimas yra vertinamas per konstitucingumo, žmogaus teisių ir tarptautinių įsipareigojimų prizmę.

Šią teisinę sumaištį KT sukūrė neatsitiktinai. Teisės profesorius habil. dr. Alfonsas Vaišvila nuogąstauja, kad Teismas suformavo situaciją, kuri iš esmės devalvuoja pačią teisę: santuoka reikalauja iš asmens daugiau įsipareigojimų, pastangų ir atsakomybės, tačiau nebesuteikia jokio papildomo teisinio pranašumo.

Kitaip tariant, ar asmenys yra susituokę, ar gyvena nesusituokę, esminių papildomų teisių neatsiranda, nors susituokusioms poroms tenkanti pareigų našta yra žymiai didesnė nei žmonių, saistomų neformalių santykių.

Profesorius taip pat kritikuoja pačią tendenciją plėsti KT kompetenciją. Jo teigimu, Teismas faktiškai pasisavino teisę vertinti net ir būsimas Konstitucijos pataisas, įskaitant tas, kurios būtų teikiamos referendumui.

Kaip bebūtų, nepaisant šių nuogąstavimų, realybė yra tokia, kad KT jau yra įtvirtinęs principą: jo išaiškinimai yra privalomi, o Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai - negalioja.

Ką tai reiškia praktiškai?

Ogi tai, kad jei referendume būtų aiškiai išreikšta tautos politinė valia dėl šeimos sampratos - net ir privalomojo referendumo būdu - ji būtų neutralizuota konstitucinės kontrolės būdu.

Bet koks referendumas šiuo klausimu neišvengiamai susidurs su jau suformuota KT doktrina.

Neatsitiktinai Dainius Žalimas yra pažymėjęs, kad iniciatorių siūlomas referendumas susidurs su rimtomis konstitucinėmis kliūtimis.

Svarbiausia, kaip akcentuoja A. Vaišvila, KT suformuotos normos faktiškai įgyja konstitucinę galią ir negali būti peržiūrimos nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Kitaip tariant, jas pakeisti yra itin sudėtinga, o dabartinėmis sąlygomis - beveik neįmanoma.

Teoriškai vienintelė išeitis būtų kelti klausimą dėl paties Konstitucinio Teismo kompetencijos ribų. Tačiau tokių ryžtingų iniciatyvų Seime kol kas negirdėti.

Todėl galutinis rezultatas gali būti paradoksalus: referendumas įvyktų, visuomenė pasisakytų, tačiau jis liktų tik patariamojo pobūdžio - jo rezultatai Seimui nebūtų privalomi.

Ką reikštų referendumo pralaimėjimas

Jei referendumas žlugtų, Briuseliui tai būtų vienareikšmiškas signalas, kad Lietuvoje nebėra jokios politinės valios keisti dabartinę teisinę kryptį.

Referendumo žlugimo atveju neliktų ir jokio pagrindo pradėti pažeidimo procedūrą - Briuselis šį faktą vertintų kaip savotišką pripažinimą, kad konfliktinė iniciatyva dėl šeimos sampratos nebeturi daugumos žmonių palaikymo.

Neįvykęs referendumas tiesiogiai nieko nekeis, bet jis netiesiogiai palengvins tolesnius sprendimus dėl tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo - žlugs vienas iš pagrindinių prigimtinės šeimos gynėjų šiuo metu naudojamų argumentų, kad visuomenės dauguma nepritaria vienalytėms santuokoms.

Ar šito siekia iniciatoriai?

Šiame kontekste neišvengiamai kyla klausimas, kokių tikslų iš tiesų siekia iniciatoriai?

Viena vertus, jų deklaruojamas siekis įtvirtinti aiškesnę šeimos sampratą Konstitucijoje yra suprantamas. Bet nereikia pamiršti, kad minėtą akciją buvo paskelbta neatsitikinai - artėja savivaldos rinkimai.

Tai leidžia manyti, kad referendumo iniciatyva padeda mobilizuoti rinkėjus ir sustiprinti savo politines pozicijas, piliečių balsavimui teikiamu vertybiniu klausimu nukreipiant diskusiją nuo kitų, mažiau palankių temų.

Kitaip tariant, referendumas yra efektyvi rinkiminė priemonė, skirta didinti matomumą politinėje erdvėje ir pritraukti daugiau palankesnių rinkėjų.

Gal tai ir lėmė, kad net ir iš esmės skirtingų politinių pažiūrų partijos netikėtai rado bendrą sutarimą prigimtinės šeimos klausimu.

Mat pernai tie patys socialdemokratai kartu su liberalais bei TS-LKD frakcijos atstovais buvo įregistravę partnerystę reglamentuojančias įstatymo pataisas, kuriomis lyčiai neutrali partnerystė būtų įteisinama per Civilinį kodeksą.

Šiomis pataisomis partnerystės institutas buvo priartintas prie santuokos, ištrinant ribą tarp šių dviejų institutų. Tad vargu ar socialdemokratų galvose netikėtai įvyko vertybinis lūžis.

Akivaizdu, kad jokio lūžio nėra ir negalėjo būti. Tai veikiau manipuliavimas rinkėjais.

Referendumo pralaimėjimo atveju iniciatoriai gali patirti tik politinę nesėkmę. Tuo tarpu visuomenė priešingai - patirs didelį nusivylimą, nes piliečiams susidarys įspūdis, kad jų valia kuriant valstybę nebeturi jokios vertės.

Visgi, turint omenyje aptartas galimas rizikas, viskas išryškės tik po balsavimo savivaldos rinkimuose, kai balsavimo rezultatų pakeisti bus jau neįmanoma.

Todėl peršasi nemaloni išvada, kad iniciatoriai siekia trumpalaikių politinių dividendų visuomenės nusivylimo ir moralinio bei politinio demoralizavimo sąskaita - keldami aukštus, bet sunkiai įgyvendinamus lūkesčius, jie kuria iliuziją, kad piliečių balsas gali lemti esminius vertybinius pokyčius.

Iniciatoriai šitaip elgiasi iš anksto žinodami, kad realūs sprendimai galiausiai bus perkelti į Konstitucinį Teismą, o blogiausiu atveju, referendumo rezultatų apskritai bus galima nepaisyti, nes jis yra tik patariamojo pobūdžio.

Griežtai vertinant, tokia iniciatyva yra ciniškas politinis žaidimas demokratijos instrumentu, kuris naudojamas kaip rinkiminės strategijos dalis.

Tai sąmoningas visuomenės klaidinimas, kuris ne tik didina žmonių nusivylimą, bet ir silpnina pasitikėjimą valstybe.

Šioje situacijoje, matyt, tėra vienintelis ir sąžiningas politinis sprendimas - iniciatoriai turi siekti Konstitucinio Teismo kompetencijos apribojimų Seime ir Konstitucijos keitimo privalomuoju referendumu, kuris turi konkrečias ir privalomas teisines pasekmes.

Jeigu paaiškėtų, kad Seimas neturi politinės valios apriboti KT galias, svarstytina dar viena išeitis - privalomasis referendumas abiem klausimais: dėl KT galių apribojimo ir dėl šeimos sampratos. Ir galiausiai - jeigu Seimas pasirodytų absoliučiai neįgalus paskelbti tokį referendumą, rimtai siekiantys sutramdyti KT savivalę ir apginti prigimtinę šeimą Seimo nariai turėtų imtis paskutinės priemonės: kreiptis į visuomenę ir pakviesti ją burtis į iniciatyvinę grupę ,,iš apačios" ir surengti referendumą sutelktomis pačių šalies piliečių pastangomis.