Vitalijus DIGREVIČIUS: Varna ir Lapė (kai kam pasakėčia)

Kur buvus, kur nebuvus, prie medžio atsliūkino Lapė.

Lapė buvo su Varna koalicijoje ir gerai žinojo visus miško poreikius:

- Tai va, kūma, reikės sūriu dalintis. Tu ir pati žinai, kad graži esi, žinai, kad gražiai čiulbi. Tu net Šarką Pataršką iš miško išvijai. Nenoriu ilgai burnos aušinti - atiduok sūrį.

Varnos akys prisipildė ašarų, visas paraudęs veidas šaukte šaukė, kad nenori dalintis, o ir snapas buvo tarsi surakintas. Bet Lapė turėjo savo argumentų:

- O kas bus, kai vėl užsidegs Katės namas? O kaip nuraminti triukšmadarį Baravyką, kad grybų maištauti nekviestų? O kaip pasiekti, kad pas Aiskaudą nesusidarytų žvėrelių eilės ir nelįstų be eilės Begemotai? O ką daryti su Kurmiais seneliais, kurie jau nebesugeba net slieko pasigauti, bet pinigus skaičiuoja puikiai? O visa armija bedarbių Žiogų, Svirplių ir Cikadų, kurie visą vasarą smuikeliais čirpino ir kuriems dabar reikia pašalpas dalinti? Teks, brangioji, prasižioti.

Užliūliuota gražaus pasisakymo Varna su ašaromis akyse jau norėjo prasižioti, bet, kur buvęs, kur nebuvęs, pasimaišė Vilkas. Pilkis buvo trumpas ir kategoriškas:

- Man nereikia sūrio. Reikia lėšų, kad galėtume gintis kartu su Leopardais. Turime sukurti savo plieninių Erelių užkardą, turime mišką užsiblokuoti nuo visų dirbtinėmis pelkėmis, privalome paleisti į orbitą nors vieną miško gyventoją, kol dar yra savas kosmoso komisaras.

Čia ir Bebras, pakirdęs iš saldaus miego, nejudros taukais aptekęs ir kaip visada nesupratęs, apie ką kalba eina:

- Tuoj pat duokit mums aukštą postą ir padidinkit partines išmokas, nes pereisim į opoziciją ir tada jums bus chana, priimant miško įstatymus.

Tuščiai praleistus metelius skaičiuodama atskrido Gegutė:

- Lesk tą sūrį pati. Mums, kaip vienišoms mamoms, priklauso pašalpos, nes negeri patinai mus paliko ir mes savo lizdelio neturim. O dabar dėl nepritekliaus turim palikti paukštukus „Gyvybės lizdeliuose".

Prie medžio atslinko į Lietuvą atklydusi Meška:

- Nemokamas sūris būna tik spąstuose, todėl man reikia, kad užtikrintumėt nemokamą apsaugą. Aš nesu šios šalies gyventoja, esu priklydėlė, bet visi tik gąsdina, uja iš savo kiemų, burbėdami, kad lietuviškai nemoku. Neturiu aš nei laiko, nei noro mokytis. Taip pat norėčiau, kad man, kaip pabėgėlei, suteiktumėte asignacijų truputį daugiau, negu pragyvenimo vidurkis, nes esu stipri ir galėčiau pati pasiimti, bet dėl draugiškų santykių...

Kas ten klykia, kas ten trypia, net žalia girelė dunda? Ten protestas pačioje miško tankmėje: Lakštingalės su Lakštinais operas traukia, Zuikiai kartu su naminiais Triušiais būgnus muša, Stumbrai šoka trypia rasodą, balų Baubliai savo vamzdžiais simfoniją „Jūra" groja. Ir viskas iš nieko, ir viskas dėl nieko. Dėl to, kad Kurtinys chorui vadovauti norėjo, dėl to, kad laisvo žodžio ir elgesio Volungę užčiaupti grasino, dėl to, kad linksmintis ir kitus linksminti pinigų neužtenka. Vargas dėl to sūrio gabalėlio.

Pasistojo piestu plunksnos Varnai apie tokius poreikius išgirdus. Akyse net vaivorykštinė koalicija pasirodė.

Ir taip dėliojo, ir kitaip, ir vis tiek protelis neišnešė. Nusispjovė iš nevilties, o tada sūrį paleido, ir šis ant žemės nukrito.

O kas tada dėjosi, koks erzelis pakilo. Visi puolė tą sūrį dalintis. Toks alasas iš miško aidėjo, kad net užjūriuose išgirdo.

Ir nusijuokė iš šalies klausydami: „O kas jei ne sūrį, jei visą pyragą dalintis reikėtų?"...