Vilius KAVALIAUSKAS: Kapčiamiestis - smėlis ir žmonės

Po mūsų langu stovėjo sugedęs „Stalinecas" ir ligi šiol pamenu išbėgusio tepalo kvapą.

Langas nebuvo mūsų: tėvą paskyrė mokyklos direktoriumi, ir mes nuomojom du kambarėlius lūšnelėje ant kelio į Kauknorį. Namuką prieš kelerius metus nugriovė. Jis buvo arčiausiai tilto per Niedos upę, kur 1920-ais lietuviai ir lenkai keitėsi karo belaisviais. Mirusius belaisvių stovyklose kareivėlius vežė vežimais ir laidojo čia pat, miestelio kapinėse.

Bet Kapčiamiestis turėjo ir savų didvyrių - savanoriams ir Vyties kavalieriams 2016 metais ant šventoriaus sienos su Vytautu Landsbergiu prikalėme dvi atminimo lentas.

Ligi šiol man nepatogu prieš profesorių - kalbėjau tik aš, jis į renginį pavėlavo. Laikau tai neteisybe: istorijoje visi turi žinoti savo vietą. Nors AT pirmininkas Kapčiamiestyje turi irgi šventą tašką - kompozitoriaus Č.Sasnausko gimtinę - būtent apie jį rašė pirmas knygas.

Kapčiamiestis man įsimintina vieta - čia pasodinau pirmą medį. Sodinome Pertako girininko Antano Olšausko (1911-1994) vadovaujami. Jį miestelyje galėtų paskelbti šventuoju - kad ir buvusį Lietuvos karininką, tarybų valdžia toleravo jį kaip miškininką, rajono dainų švenčių solistą. Aš daugiau pamenu Olšauskienės mėlynių uogienės kvapą.

Apie tai galėjau pasakoti neseniai laidodamas Antaną, vaikystės geriausią draugą, jauniausią girininko sūnų. Bet nekalbėjau. Žmonės - žemiečiai iš Kapčiamiesčio, Leipalingio - buvo ir be laidotuvių užsivedę, susijaudinę. Klausimas buvo vienas - kaip gyventi gyviesiems.

Aš neturėjau jiems recepto. Aš neturiu ten nei sodybos, nei miško. Beveik prieš 70 metų sodinti medžiai tapo sengire, ir aš dabar jų nerasčiau.

Bet tai vienintelis mano gyvenime sodintas miškas (toje pat Pertako girininkijoje, užplanuotoje poligono centru). Ir tie mano vaikystės liudininkai - išaugę ant „pieskų", biedniausi ir geriausi žmonės Lietuvoje.

Kaip jiems padėti?

Kodėl prieškario Lietuvos trys divizijos sutilpo, o dabar žadama kurti vienintelė - jau ne?

Dar dailininko Mstislavo Dobužinskio tėvas, artilerijos generolas, Varėnoje carui pastatė profesionalų poligoną, privedė geležinkelį, kodėl 1940 ir 1941metais ten sutilpo visa Lietuvos kariuomenė, o dabar - ne?

Ir dar vienas nemandagus klausimas - ar prezidentas, karo ministras, kariuomenės vadas savo gimtines perduotų poligonui?

Lai apie tai pagalvoja, kai klausimus užduoda žmonės.

Piliečiai gali paklausti ir apie ES „žaliąjį kursą". Latvijoje miškai užima 53 proc. teritorijos, Estijoje - 54 proc. Lietuvoje - tik 34 proc.

Jeigu valstybei vadovaujantys turi „gaspadoriaus" jausmą, jie privalo galvoti, kaip atrodys Lietuva „po jų".