1 nuotr.Vasario 2-ąją, Lietuva turėjo minėti nacionalinės literatūros klasiko ir kultūros milžino Balio Sruogos 130-ąsias gimimo metines. Tačiau ar minėjo?
Peržiūrėjau šios dienos lietuvišką žiniasklaidą. Aptikau tik kelias publikacijas apie tą patį Štuthofo epizodą iš ilgo ir turiningo klasiko gyvenimo.
Ir, žinoma, tai, ką lotynai vadino „pikanteria", be ko mūsų žiniasklaida negalėtų ištverti nė dienos: rašytojo nenorą būti palaidotam šalia Petro Cvirkos.
Klasiko jubiliejus paminėtas kuklaus biudžeto Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kukliomis pajėgomis.
Nuoširdus ačiū instituto mokslininkėms, taip pat muziejininkėms, saugančioms B.Sruogos palikimą.
Tačiau nė piršto nepajudino valdžios institucijos, Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, nepagerbė savo buvusio profesoriaus Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetai.
Bet man apmaudžiausia, kad B.Sruogos jubiliejaus nepastebėjo lietuvių teatras. Nei teatrologai, teatro istorikai, kurie praleido progą apžvelgti jo įspūdingą teatrologijos, neprilygstamos teatro kritikos, teatro pedagogikos palikimą, jo nuopelnus teatro menui (B.Sruogos Teatro seminaras, jo iniciatyva į Kauno Valstybės teatrą pakviesti Andrius Oleka- Žilinskas ir net pasaulinė scenos pažiba Michailas Čechovas).
Be abejo, geriausia dovana B.Suogos jubiliejui ir visuomenei būtų buvusi jo istorinių dramų ar bent komedijos pastatymai.
Visų laikų geriausias lietuvių dramaturgijos kūrinys - B.Sruogos „Milžino paunksmė" net okupacijos metais rampos šviesą išvydo dukart - Akademiniame dramos teatre (1979 m., rež. Kazimiera Kymantaitė) ir ypač populiari buvo Vilniaus inteligentų mėgėjų teatre buvusiuose Profsąjungų rūmuose vaidinama „Milžino pauksmė"(1974 m.).
Sovietiniais laikais mūsų teatrai kiekvieną sezoną skelbdavo B.Sruogos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos, Juozo Glinskio, Sauliaus Šaltenio premjeras.
Paradoksas: Maskvoje, Leningrade aukštuosius mokslus baigusiems režisieriams (ir teatrologams) nacionalinė klasika ir dabartinių lietuvių autorių dramaturgija labiau rūpėjo, nei nūdienos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniams.
Raskite šiandien lietuvių teatro repertuare lietuvių klasiką.
Ar galėtume įsivaizduoti šiuolaikinį lenkų teatrą be Julijaus Slovackio ir Adomo Mickevičiaus, vokiečių - be Frydriko Šilerio (Friedrich Shiller) ir Johano Volfgango Getės (Johan Wolfgang Goethe), ispanų - be Lope de Vegos ir Pedro Kalderono (Pedro Calderon), prancūzų - be Moljero (Moliere) ir Žano Rasino (Jean Racine), anglų - be Viljamo Šekspyro (William Sakespeare)?
O nūdienos lietuvių teatras puikiausiai verčiasi be savos klasikos.
Todėl ir susidaro įspūdis, kad Balio Sruogos paunksmėje spurda bėdini netalentingi kultūros nykštukai.
