Romualdas ŽEKAS: Sausio 13-osios prisiminimai kiek kitokiame kontekste

Neseniai užgesinti ką tik degę prie Seimo laužai ir nedori, mano manymu, bandymai juos prilyginti to lemtingo sausio 13 osios įvykiams. Taigi, keli pastebėjimai apie žmones.

Tų įsimintinų metų sausio aštuntąją, popietį, vos išgirdęs per radiją tuometinės Aukščiausios Tarybos pirmininko V.Landsbergio kvietimą ginti Seimą nuo prie jo susibūrusios agresyvios protestuotojų minios, pakilau nuo lovos ir sėdau į mašiną. Mat sirgau ir namuose gydžiausi plaučių uždegimą.

Pasiėmęs porą draugų, paskubomis išrūkau į Vilnių. Aplink Seimą minios jau neradom, tačiau žmonių buvo nemažai ir jie dar rinkosi. Žmonės be šypsenų, tačiau akys degė ir ryžtas tryško. Pasisukioję prie Seimo, nuvažiavome prie LRT, TV bokšto, Spaudos rūmų. Visur buriavosi žmonės. Namo grįžome paryčiais.

Sutarėme, kad po darbo vėl važiuosime į Vilnių. Važiavome kelis vakarus iš eilės. Kaskart Seimą sauganti minia vis didėjo. Degė laužai, visur stirksojo rąstai ir malkos, kilo barikados. Plevėsavo vėliavos ir plakatai. Stovėjo autobusai su tolimiausių miestų ir miestelių ar kaimų užrašais languose. Ore tarsi tvyrojo pasiryžimas ginti savo valstybę.

Sausio tryliktąją, sekmadienį, buvo laukiama Rusijos politikų delegacijos, todėl iš vakaro nevažiavome. Planavome su vaikais sekmadienį važiuoti pasitikti, taip pat demokratijos keliu ką tik pasukusios Jelcino Rusijos atstovų.

Deja, to sekmadienio išvakarių tragiški įvykiai viską pakeitė. To vakaro liudininkas, mano geras pažįstamas, vėliau papasakojo, kad jie, Seimo saugotojai, tą vakarą tarsi turėjo kažkokią blogą nuojautą. Sako, kad net dainos ypatingai skambėjo. Dažniau negu kitais vakarais buvo giedamos giesmės ir dainuojamos patriotinės dainos.

Aš, tą vakarą likęs Kaune, su žmona žiūrėjau TV. Tačiau staiga, nutrūkus transliacijai, palikę miegančius vaikus, skubiai išėjome į gatvę. Patraukėme prie netoliese esančio „Telekomo". Čia jau buriavosi žmonės, rikiavosi užtvaros iš sunkiųjų automobilių.

Pamatę tokį žmonių aktyvumą, nutarėme, kad žmona turi grįžti pas vaikus, o aš patraukiau į Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotį. Tai buvo mano vadovaujamos įstaigos padalinys. Radau čia jau besirenkančius žmones.

Greitai, niekieno neraginti, susirinko visi darbuotojai. Tai labai sujaudino. Nesigirdėjo jokių juokelių, vien susikaupimas ir ryžtas veiduose. Visi tikėjomės naujos okupacijos. Pasitikimo gėlių, kaip buvo keturiasdešimtaisiais, niekas neruošė.

Parašęs slaptą įsakymą dėl greitosios medicinos tarnybos veiksmų tuo metu atrodžiusios neišvengiamos okupacijos sąlygomis, dėl slapto keitimosi informacija ir bendradarbiavimo su kitomis savivaldybės tarnybomis ir pogrindyje atsidūrusia valdžia, nuėjau į netoliese esantį Kauno rajono savivaldybės pastatą.

Mat tuo metu buvau Savivaldybės Tarybos narys išrinktas po Sąjūdžio vėliava. Radau kelis žmones. Buvo ir Tarybos pirmininkas, buvęs ilgametis rajono TSKP pirmasis sekretorius. P.Mikelionis. Tuo metu mobiliųjų niekas dar neturėjom, todėl trūko informacijos, kas vyksta Vilniuje. Bandėme visais būdais jos ieškoti.

Man pavyko telefonu ,,pagauti" trumpam grįžusį į namus papildyti termosų arbata pusbrolį. Jis gyveno prie pat TV bokšto ir savo akimis matė, kaip elgėsi okupantų kareiviai, kaip jų tankai važiavo ant beginklių žmonių. Tai mus ne tik sukrėtė, bet tik dar labiau suvienijo. Nutarėme ryte kviesti neeilinį Tarybos posėdį.

Posėdis buvo neilgas, dalykiškas. Buvo sakomos trumpos, patriotiškos kalbos, tačiau labiausiai įsiminė Tarybos pirmininko kalba. Tokios protingos, patriotiškos, įkvepiančios ir drąsios kalbos iš seno komunisto vargu ar kas galėjo tikėtis.

P.Mikelionio jau nėra tarp gyvųjų. Nėra ir mano mokyklos direktoriaus A.Baltrušaičio. Taip pat tikriausiai komunisto, ištikimo anuometinei sistemai žmogaus. Jis vėliau, bet dar anoje santvarkoje, buvo ,,paaukštintas" ir tapo gana svarbios Kaune Komjaunimo vardo vidurinės mokyklos direktoriumi. Jam esu dėkingas, kad du kartus mane išgelbėjo nuo tokių dalykų, už kuriuos režimas tikrai jo nebūtų paglostęs.

Berods, devintoje klasėje, trijų paralelinių klasių renginyje, darydamas pagrindinį pranešimą, aš išdrožiau visą teisybę apie Afrikos išsivaduojamąjį judėjimą. Kaip jau supratote, tai buvo absoliučiai priešinga nuomonė negu oficiozinė.

Ruošdamasis pranešimui, ėmiau domėtis ką ten klausosi vakarais per radiją tėvas, apsidengęs galvą ir aparatą stora antklode. Pasirodo, kad slėpėsi ne tiek nuo KGB ausų, kiek nuo manęs. Palindau ir aš. Per radiją kaip tik buvo kalbama apie Afrikos ,,išsivadavimą, rusiškus tankus ir revoliucijos eksportą. Pamatęs mano sutrikusį veidą, pagaliau išdrįso papasakoti kai ką daugiau apie savo ir mano mamos giminės istoriją.

Papasakojo kas iš giminių pirmu ir vėlesniais trėmimais išvežti į Sibirą, kas pabėgo į Kanadą. Papasakojo kaip jo šeima išvengė pirmojo trėmimo. O išgelbėjo senelio samdinė Leokadija Diržinskaitė. Pamatė ji pas savo tėvą, užkietėjusį bolševiką, tremiamųjų sąrašuose ją samdančio ūkininko šeimos pavardes. Viską metusi, sėdo ant dviračio ir tą baisiąją žinią nuvežė seneliams. Kilo didelė sumaištis, tačiau iki sutemų dar spėjo išslapstyti vertingesnius daiktus ir keliais vežimais pasprukti į tolimesnius kaimus pas gimines.

Vėliau ji, baigusi pedagoginius mokslus tapo aukšta partine veikėja prie okupacinės valdžios, o tėvai po karo ir dar po Stalino mirties slapstėsi. Kelis kartus keitė gyvenamąją vietą. Bijojo kiekvieno šešėlio už lango. Iki tol, matyt žinodami mano būdą ir bijodami, kad nesugebėsiu išlaikyti paslapties, visa tai nuo manęs slėpė.

Tomis dienomis įvyko dar vienas vienas įvykis, pakeitęs mano pažiūras ir gal būt net gyvenimą. Gavau vienai nakčiai paskaityti pogrindyje išleistą A.Solženicyno knygą. Ji nebuvo stora ir vadinosi ,,Odin denj Ivana Denisoviča". Skaičiau ir įsivaizdavau, kad panašiai turbūt gyvena Sibire mano septyni pusbroliai ir pusseserės. Daugelis mano bendraamžiai. Tai mane sukrėtė iki šaknų. Šie įvykiai, sukritę į labai trumpą laiko atkarpą, mane staiga pakeitė. Iš mokykloje ramaus, pavyzdinio elgesio paauglio, kartais vadinto ,,auksiuku", staiga tapau vos ne disidentu.

Iš karto, po šito mano pranešimo, jame dalyvavęs direktorius ir auklėtoja, pasivedėję mane į šalį, labai susirūpinusiais ir išsigandusiais veidais, ėmė moralizuoti. Sako, - ar tu supranti ką kalbi, ar žinai į kokią pavojingą padėtį pastatei save, savo šeimą ir aišku juos? Ne iš karto supratau visą situacijos grėsmingumą. Tik supratau, kad jie privalo apie tokį mano išsišokimą informuoti organus. Ačiū Dievui jie to nepadarė. Tik pasiūlė laukti ir tikėtis, kad to nepadarys kiti.

Kitą kartą direktoriui A.Baltrušaičiui teko mane gelbėti po kelių metų. 1972 metų gegužės viduryje visas Kaunas buvo sunerimęs. Protestuodamas prieš rešimą susidegino Romas Kalanta. Laidoti išsirengėme ir mes su žmona, tuo metu kaip tik laikę paskutinius valstybinius egzaminus. Prie mūsų prisidėjus dar vienam draugui, patraukėme į Vilijampolę. Autobusai, matyt, KGB rūpesčio dėka, nebekursavo. Teko gerokai pasivaikščioti.

Ant senamiesčio tilto per Nerį, susitikome priešpriešiais ateinantį didelį būrį jaunų žmonių. Iš jų išgirdome, kad mūsų didvyris jau palaidotas. Ta žinia dar labiau įkaitino. Apsisukę visi patraukėme link Laisvės alėjos. Ėjom vos ne pirmose gretose. Prie eitynių vis jungėsi ir jungėsi nauji žmonės, todėl atsisukus atgal greitai nesimatė pabaigos.

Neatsimenu, ką skandavome ir ar buvo nors viena trispalvė, tačiau niekada neužmiršiu tos pakilios, visus apėmusios nuotaikos. Atrodo, oras buvo tarsi tirštas nuo tų jausmų. Ėjome link KGB rūmų.

Tuo metu buvo kalbama, kad tai buvo pats aukščiausias pastatas Kaune. Iš jo labai toli matėsi. Net Sibiro pusnys ir meškos buvo matomos. Deja, už Soboro eitynes pasitiko milicininkų kordonas. Buvo skubiai tveriamos užtvaros. Didžioji žmonių dalis, traukdama ,,Ant kalno mūrai" ir ,,Sėk sesute žalią rūtą", pasuko atgal į Laisvės prospektą, kiti pasklido po kiemus.

Atrodo, net Žaliakalnyje buvo girdėti kaip miesto centras ūžė ir klegėjo. Žmonių, o ypač jaunimo čia buvo labai daug. Tačiau visos gatvės į alėją buvo užtvertos. Jas saugojo susikibę už parankių valdžios ir partiniai aktyvistai. Visokie gamyklų, įstaigų ir jų padalinių viršininkai, komunistinio aparato klerkai.

Nejutau, kaip prie manęs prisiartino buvęs mano mokyklos direktorius. Tėviškai pabaręs, kad gerai nesuprantu, kaip čia pavojinga būti, kur viskas filmuojama ir įrašinėjama, maldavo grįžti namo. Mane ir draugą, kuris baiginėjo disertaciją, o aš tuoj tuoj turėjau gauti diplomą, šalti išskaičiavimai paveikė ir grįžome namo.

Kita diena, palikusi neišdildomus atsiminimus, įvyko jau vėliau, nepriklausomybės atstatymo laikais. Baltijos kelio dienos rytą, per rytinį pasitarimą, daviau leidimą važiuoti į renginį visoms įstaigos nebudinčioms mašinoms. Žinoma, į jas visi norintieji nesutilpo. Sunkiai keliuose tilpo ir mašinos. Buvo važiuojama keliomis eilėmis, net ir priešinga eismui kryptimi.

Išvažiavau su šeima kiek vėluodamas, todėl teko važiuoti daug ilgesnį keli. Stovėjau kamščiuose ir važiavau vietomis net šaligatviais. Tačiau spėjau laiku atsidurti numatytoje vietoje. Susikibus pastovėti grandinėje, pagiedoti ir prie sukurto laužo pavakaroti. Neregėti kamščiai atrodo niekam nuotaikos negadino.

Neišeina užmiršti tų susigrūdusių mašinose žmonių veidų, tos begalinės mašinų ir susikabinusių žmonių voros.

Taigi, mano šiuose prisiminimuose dominuoja žmonės, bendros nuotaikos. Tikriausiai nemanote, kad čia bandau išplauti komunistų mundurus ar sušvelninti kolaborantų kaltes. Juk nebuvo mūsų šalyje jokios liustracijos, net viešų atsiprašymų nebuvo. Esu įsitikinęs, kad tarp mūsų - valdžioje, teismuose ir kitose aukštose kėdėse tebesėdi okupantų valdžios kolaborantai ar jų vaikai.

Ar tikite, kad visi tie keliasdešimt tūkstančių bildukų, kuriuos žmonės vadindavo tiesiog stukačiais, staiga, be jokio prisipažinimo ir atgailos tapo padoriais Tėvynės patriotais? Ar tikite jų atgaila? Ar jie atgailavo? Ar jų visi darbai garbingi?

Tai viena žmonių vertinimo pusė, bet ne mažiau svarbi ir, sakyčiau ne mažiau baisi, tai daugelio mūsų lengva ranka vykdomas rūšiavimas į savus ir į tuos kitokius. Nesavus. Sakoma, kad žmogui vis daugiau pažįstant kitus žmones, imama labiau mylėti šunis. Ko gero, yra tokiame sakyme tiesos. Tačiau ir yra kita tiesa, skelbiama bažnyčios mokymuose. O gal imi labiau suprasti, kokie žmonės yra skirtingi ir nuodėmingi.

Neskubėkime smerkti žmonių. Ar turime tokią moralinę teisę? Ar gerai save pažįstame? Kodėl galvojame, kad tik mes esame teisūs. Dažniau susimąstykime, o kodėl kitas žmogus kitaip negu aš, mąsto? Vietoj to, kad suktume tarškynę, įsiklausykime, ką jis kalba.