Ramūnas AUŠROTAS: Teisėkūros profanacija

Po to sekė kita rezoliucija, kuria šis Seimo narys ragino pripažinti konservatorių partiją teroristine organizacija ir pradėti šios partijos likvidavimo procesą.

Seimo narys „nestabdė arklių" ir kitoje kadencijoje, kai valdžioje buvo konservatoriai. Jis pateikė rezoliuciją į atmintinų dienų sąrašą įtraukti Eligijaus Masiulio, liberalų ir "MG Baltic" laisvės dieną, po to rezoliuciją dėl „pedofilų klano" Seime ir K. Bartoševičiaus paieškos skelbimo.

Taip Lietuvoje prasidėjo teisėkūros profanacija. Gerai pamenu, jog tuo metu socialiniuose tinkluose rašiau, jog nepritariu tokiems Seimo nario veiksmams, nes jie diskredituoja teisėkūros procesą, kenkia Seimo, kaip valstybės institucijos, reputacijai.

Tačiau tai, ką mačiau užvakar, Seimo Kultūros komitete, ir vakar vakariniame Seimo posėdyje, pralenkė net ir Gražulį. Jei Seimo nariai gali rimtais veidas teikti pasiūlymą, jog LRT direktorių galima atleisti tik pritarus Širinskienės katinui, tai yra ne tik teisėkūros profanacija. Tai pasityčiojimas iš teisinės sistemos.

Įstatymų leidybos teisė nėra privilegija, kurią gauna išrinkti Seimo nariai ir su kuria jie gali elgtis kaip nori. Įstatymų leidybos teisė yra konstitucinė pareiga, kurią privaloma įgyvendinti apdairiai ir atsakingai. Įgyvendindamas įstatymų iniciatyvos teisę Seimo narys įgyvendina Tautos jam suteiktą suvereno teisę.

Naudojimasis šia teise lemia žmonių likimus. Todėl šia teise turi būti naudojamasi atsakingai. Ja negali būti piktnaudžiaujama. Tai aišku visiems. Tačiau lygiai taip pat ji negali būti instrumentalizuojama politinei kovai ir naudojama kaip pajuokos priemonė, nes tai diskredituoja patį teisėkūros procesą, verčia jį pajuokos objektu. Tai diskredituoja ir Seimą, kaip valstybės instituciją. Tai diskredituoja teisinės valstybės idėją, nes tinkamas naudojimasis teisėkūra yra neatsiejama teisės viršenybės principo dalis.

Civiliniame procese yra piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas (CPK 95 str.). Jis skirtas užkirsti kelią nesąžiningam naudojimusi suteiktomis procesinėmis galimybėmis (pvz., teikti nepagrįstus ieškinius ar skundus, vilkinti bylos nagrinėjimą). Teismas, konstatavęs jog proceso dalyviai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, gali skirti baudą, įpareigoti atlyginti nuostolius ar net palikti procesinį dokumentą nenagrinėtą.

Panašaus apribojimo nesąžiningam naudojimusi Seimo nario turima teisėkūrine Seimo statute galia nėra. Nėra draudimo teikti nepagrįstus, nelogiškus pasiūlymus, nėra galimybės atsisakyti tokius pasiūlymus svarstyti.

Tačiau yra bendrieji teisės principai, tokie kaip teisingumas, protingumas ir sąžiningumas, galiausiai, yra teisės viršenybės principas, kuris turėtų saistyti kiekvieną valstybės pareigūną, jei jam netrūksta intelektualinio nuolankumo.

Aš suprantu, jog Seimo nario mandatas yra laisvas. Bet laisvė nėra tapatu anarchijai, net jei ji yra kontroliuojama, t.y. vyksta Seimo statuto ribose. Mes mokome vaikus, jog laisvė reiškia atsakomybę. Vakar Seimo nariai jiems siuntė kitą žinutę: laisvė yra daryti ką nori.

Kaip atrodytų, jei aš, užuot skaitęs paskaitą studentams, padaryčiau stend-upą? Kaip atrodytų, jei autobuso vairuotojas, užuot vežęs keleivius įprastu maršrutu, nuspręstų juos pavėžinti kita kryptimi? Kas būtų, jei teisėjas, užuot nagrinėjęs bylos faktus, pradėtų moralizuoti kaltinamajam?

Savo studentus aš mokinu, kad didesnė galia reiškia ir didesnę atsakomybę. Bet ne atvirkščiai. Atrodo, kad Seimo nariams didesnė galia reiškia didesnę savivalę.

Pagal demokratijos žaidimo taisykles, sprendimai yra priiminėjami daugumos valia. Tačiau priimtą sprendimą visada galima pakeisti, kai pasikeičia valdanti dauguma. Prieš metus tuometinė valdančioji dauguma priėmė sprendimą, kuriuo buvo apsunkintos glalimybės atleisti LRT generalinį direktorių.

Dabartinė dauguma mano, jog šis sprendimas nėra geras, kenkia demokratijai ir pačios institucijos veiklai. Ir jei dabartinė dauguma pakeis LRT direktoriaus skyrimo ir atleidimo procedūrą, tai niekas netrukdys kitai valdančiai daugumai pakeisti šį sprendimą. Būtent taip veikia demokratinė sistema.

Valdžios laikinumas reiškia ir sprendimų laikinumą, kas ypač svarbu, kai nėra garantijos, jog sprendimai yra geri ar teisingi.

Mano bičiuliai kartais man sako, jog esu senamadiškas. Galbūt. Aš suprantu garbingą kovą, laikantis taisyklių. Bet nesuprantu tokios. Nesuprantu, nes tokia kova nesiderina su mano įsivaizdavimu apie politinę kultūrą. Tokie veiksmai neatitinka mano, kaip politiko ir teisininko etikos kodekso.

Pabaigai citata iš A. Juozaičio pranešimo skaityto Atgimimo aušroje: „Jeigu jums nekilo noras mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindą teigti, kad visi mes šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link."

Tai sakyta prieš trisdešimt metų.