Prof. Rasa ČEPAITIENĖ: Ar Lietuvos demokratija tampa imitacine?

Gal jų balso išvis nebereikia, jeigu elitas, net ir likęs opozicijoje, bet kada pasiruošęs jį atmesti, ignoruoti ar peržiūrėti savo naudai?

Pasitelkus ChatGPT, atlikau nedidelį tyrimą, kuriame, remiantis politologine literatūra, pamėginau atsakyti į klausimus, ar šios tendencijos rodytų Lietuvą vis dar esant demokratija, ar jos politinei sistemai apibūdinti geriausiai tiktų kiti terminai ir vertinimai?

Galios monopolis?

Lietuva dažnai vertinama kaip sėkmingos demokratinės transformacijos pavyzdys. Tarptautiniuose indeksuose ji užima aukštas pozicijas pagal rinkimų skaidrumą, spaudos laisvę, pilietines teises. Tačiau už formalių demokratinių struktūrų vis dažniau skamba klausimas: ar piliečiai iš tikrųjų jaučiasi išgirsti? Ar jų balsas turi politinę reikšmę?

Remiantis pastarųjų metų įvykiais - nuo pandeminių protestų iki švietimo ar šeimos politikos konfliktų - vis labiau ryškėja atotrūkis tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Tad ar Lietuvos demokratija išlieka reali, ar tampa imitacine, ir ar partinė sistema nejuda link funkcinės monopolizacijos, kurioje tik viena ideologinė kryptis turi visavertį balsą visų kitų sąskaita?

Protestų marginalizavimas ir kriminalizavimas, ypač po 2021 m. įvykių prie Seimo, rodo tendenciją riboti netradicines arba spontaniškai einančias „iš apačių" pilietines išraiškas. Pasak politologo Juano J.Linzo, demokratijos stabilumas priklauso ne tik nuo institucijų, bet ir nuo piliečių galimybės jaustis politiškai reprezentuojamais.

Kai dalis piliečių laikomi „marginalais" ar „grėsme valstybei", nutrūksta pasitikėjimas valstybės institucijų neutralumu. Kritikams dažnai klijuojamos etiketės: „tamsuoliai", „prorusiški", „konspirologai". Tai riboja galimybes konstruktyviai diskutuoti ir atspindi filosofės Nensi Freizer (Nancy Fraser) aprašytą viešosios erdvės suskaldymą į „teisėtus" ir „neteisėtus" balsus.

TS-LKD, kaip dominuojanti partija, įgijo ne tik administracinės, bet ir kultūrinės galios bruožų. Filosofas, politikas Antonijus Gramši (Antonio Gramsci) dar XX a. pr. pabrėžė, kad hegemonija įsitvirtina per kultūrinį diskursą. Kai didžioji dalis žiniasklaidos, intelektualų ir viešųjų veikėjų remia vieną pasaulėžiūrą, opozicija netenka erdvės.

Opozicinės partijos (LSDP, LVŽS, NA) dažnai vaizduojamos kaip populistinės ar moraliai nelegitimios. Tai primena politologės Barbaros Gedes (Barbara Geddes) analizę apie autoritarinių partijų linkimą marginalizuoti alternatyvas, neatsakant į jų kritiką, bet delegitimuojant jų teisę egzistuoti.

Imitacinė demokratija, kaip apibūdina politologai Stivenas Levitskis (Steven Levitsky) ir Lukanas Vei (Lucan Way), pasižymi tuo, kad išlaiko formalią demokratinę struktūrą - rinkimus, parlamentą, laisvą spaudą - tačiau šios institucijos tarnauja ne piliečių atstovavimui, o režimo stabilumui.

Lietuvoje vis dažniau matome, kad protestai tampa „neteisėtu" elgesiu, o žiniasklaida - ne dialogo, o kontrolės įrankiu. Tai dar nereiškia, kad Lietuva jau tapo autoritarine valstybe, bet signalizuoja demokratijos turinio ištuštėjimą.

Ši situacija tampa dar grėsmingesnė, kai viešosios kritikos adresatai yra aiškiai selektyvūs. Teisėsaugos institucijos dažnai taiko padidintą dėmesį opozicijai (dabar ypač socialdemokratams), o tuo pat metu skandalai, susiję su TS-LKD aplinka, ne tik neištyrinėjami iki galo, bet dažnai ir ignoruojami ar nutraukiami.

Tuo tarpu žiniasklaida - ypač viešasis transliuotojas LRT - kartu su įtakingais nuomonės formuotojais, tokiais kaip Andrius Tapinas, dažnai veikia ne kaip nepriklausomi stebėtojai, bet kaip režimo gynybinė grandis. Tai kuria struktūrinę nelygybę politinėje konkurencijoje ir mažina tikėjimą, kad valdžia gali būti pakeista demokratiniu būdu.

Imitacinė demokratija ir autoritarizmo bruožai

Politologijoje terminas „imitacinė demokratija" apibūdina valstybę, kurioje formaliai egzistuoja demokratinės institucijos (rinkimai, parlamentas, laisva spauda), tačiau jos nesuteikia realios politinės alternatyvos ar galios keitimo mechanizmo.

Levitskis ir Vei bei Andrejas Šedleris (Andreas Schedler) pabrėžia, kad imitacinėje demokratijoje rinkimai yra nuspėjami, žiniasklaida - šališka, o opozicija - stigmatizuojama ar marginalizuojama. Tokioje sistemoje valdžia nėra perimama jėga ar atšaukiama demokratinėmis procedūromis, bet ji išlieka dėl galios koncentracijos, informacinės kontrolės bei selektyvaus teisingumo taikymo.

Lietuvos atveju matome vis daugiau imitacinės demokratijos požymių:

• rinkimai vyksta, tačiau viešoji erdvė ir žiniasklaida dažnai dirba dominuojančios partijos (TS-LKD) naudai;

• opozicija ir pilietiniai protestai dažnai kriminalizuojami, arba apibūdinami kaip grėsmė;

• piliečiai vis rečiau jaučiasi atstovaujami, o pasitikėjimo institucijomis lygis išlieka žemas.

Be to, Lietuvoje matomi ir kai kurie personalistinio bei partinio autoritarizmo požymiai. Remiantis Barbaros Gedes tipologija, personalistinio autoritarizmo požymiai:

• politinės galios koncentracija vieno žmogaus autoriteto pagrindu (pvz., Vytauto Landsbergio simbolinė galia ir įtaka partijos vidaus struktūrai);

• sprendimų priėmimas grindžiamas partiniu lojalumu, o ne kompetencija ar instituciniu procesu (pvz., Gabrielius Landsbergis buvo iškilęs ne per partinę konkurenciją, bet kaip dinastinio tęstinumo figūra);

• kritikos delegitimizavimas - ji vertinama ne kaip teisėta politinės konkurencijos dalis, o kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.

Partinio autoritarizmo požymiai:

• valdančioji partija dominuoja ne tik vyriausybėje, bet ir kultūriniame diskurse bei informacinėje erdvėje (pvz., didžiosios žiniasklaidos šališkumas);

• institucinis išteklių naudojimas savo pozicijoms įtvirtinti (pvz., projektinis finansavimas artimoms struktūroms ir asmenims, institucijų užvaldymas sodinant į jų vadovybę partiečius ar jiems artimus žmones);

• opozicijos veikimo ribojimas per teisinę, administracinę ir viešąją spaudą.

Šie bruožai signalizuoja pavojingą poslinkį Lietuvoje - kai demokratija veikia formaliai, bet jos turinys tuštėja. Tikroji demokratija reikalauja ne tik procedūrų, bet ir galios dalybų, atvirumo kritikai bei konkurencijos išsaugojimo.

Partinės sistemos reakcija į naujas politines jėgas

Lietuvos partinė sistema formaliai yra pliuralistinė, tačiau realybėje vis dažniau pasireiškia tendencijos, kurios trukdo naujoms, sistemai nepalankioms politinėms jėgoms sėkmingai įsitvirtinti. Šios tendencijos susijusios tiek su teisėsaugos instrumentų taikymu, tiek su viešojo diskurso filtru ir žiniasklaidos elitu, palaikančiu esamą galią. Tokie veiksmai kelia klausimą, ar partinė konkurencija išliko autentiška, ar ji tik imituojama siekiant apsaugoti esamą status quo?

Praktikoje matomi šie sisteminiai mechanizmai, skirti oponuojančių jėgų iškilimo slopinimui:

• didžioji žiniasklaida ignoruoja arba diskredituoja naujų politinių jėgų atstovus be teisės apsiginti, ypač jeigu jie atstovauja sistemai kritiškas ar alternatyvias vertybes;

• padidintas teisėsaugos ir administracinių struktūrų dėmesys naujiems veikėjams, kurie laikomi „nepriimtinais" dominuojančiai ideologijai;

• selektyvus dėmesys galimiems pažeidimams: jei opozicinė partija susiduria su skandalu, jis išpučiamas, tačiau jei tai nutinka valdančiosios partijos atstovui - jis menkinamas arba ignoruojamas, kaip matėme pedofilijos ar GRU šnipo atvejais;

• ribotas priėjimas prie viešųjų debatų, politinių laidų ir ekspertinių vertinimų, kurie dažnai paliekami „patikimų" ir ideologiškai artimų partijų ar grupių atstovams.

Tai rodo, kad partinė sistema nėra visiškai atvira ir skaidri. Nors formaliai naujos partijos gali dalyvauti rinkimuose, jų galimybės gauti proporcingą viešą atstovavimą ir pripažinimą yra itin ribotos ir dirbtinai varžomos. Tai tampa rimta kliūtimi politinės konkurencijos kokybei.

Pagal sociologą Larį Diamondą (Larry Diamond), sveikoje demokratijoje naujos jėgos turi ne tik teisę egzistuoti, bet ir realią galimybę keisti valdžios balansą. Kai ši galimybė tampa formali, bet faktiškai blokuojama, tai rodo demokratijos degradaciją link uždaros, elitiškai kontroliuojamos politinės tvarkos.

Marginalizavimo ir kriminalizavimo priemonių kilmė

Valdančiųjų taikomos oponentų marginalizavimo ir kriminalizavimo priemonės nėra būdingos vien Lietuvai. Panašūs metodai taikomi ir kitose šalyse, kurios turi vadinamąsias „defekto turinčios demokratijos" savybes. Tai sistemos, kuriose rinkimai vyksta, bet reali opozicija ribojama, informacinė erdvė šališka, o institucijos dažnai tarnauja ne visos visuomenės interesams, o elitui. Politologai šią situaciją apibūdina kaip „konkurencinį autoritarizmą", kuriame formalūs demokratijos elementai išlieka, bet turinys silpnėja.

Lietuvoje šios priemonės įgauna specifinį pobūdį, kuris siejasi su sovietinės valdymo kultūros paveldu. Sovietinėje sistemoje, ypač KGB ir jos veiklos metodikoje, buvo įprasta naudoti šiuos veikimo būdus:

• kritinių balsų diskreditacija viešojoje erdvėje (etiketės, patyčios, niekuo nepagrįsti kaltinimai „darbu priešui");

• administracinis spaudimas - teisiniai procesai prieš nepatogius asmenis;

• informacijos kontrolė - cenzūra, arba išankstinių naratyvų dominavimas užgniaužiant kitus.

Nors Lietuvoje šiandien formaliai neveikia nei KGB, nei FSB, toks struktūrinis paveldas - t. y. valdymo stilius, kai kritika suvokiama kaip grėsmė, o ne teisėta demokratinė veikla - išlieka.

Tai pasireiškia per selektyvų teisėsaugos naudojimą, žiniasklaidos diskurso filtravimą ir pilietinių judėjimų marginalizavimą. Oponentai ne tik atstumiami politiškai, bet ir morališkai diskredituojami, prilyginant juos „prorusiškiems", „radikaliems", „antivalstybiniams".

Toks elgesys gali vadintis kultūrine inercija - perimtu elgesio modeliu, kai valdžia nėra laikoma atsakinga prieš piliečius, o priešingai - laiko save piliečių elgesio formuotoja ir prižiūrėtoja. Tai kelia pavojų demokratijai, nes vietoje įtraukimo vyrauja baimė, vietoje debatų - etikečių klijavimas, o vietoje konkurencijos - simbolinė galios ir tiesos monopolija.

Tikroji demokratija reikalauja atviros erdvės kritikams ir alternatyvoms. Kuo labiau viešosios institucijos veikia kaip elito gynybinis skydas, tuo labiau demokratija tampa imitacine - egzistuojanti forma, bet neturinti esmės.

Demokratinių pasirinkimų delegitimizavimas ir diskreditavimo kampanijos

Vienas iš pavojingiausių požymių, rodančių demokratijos turinio ištuštėjimą, yra pastangos delegitimuoti piliečių išrinktas opozicines partijas ar jų atstovus.

Lietuvoje vis dažniau stebimos viešos ir sistemingos pastangos sumenkinti tokių politinių jėgų kaip Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), „Nemuno Aušros" partija ir t.t. bei jų atstovų - G.Palucko, R.Žemaitaičio ar P. Gražulio - reputaciją. Šios kampanijos dažnai vykdomos per žiniasklaidos kanalus, nuomonių formuotojus, partinius aktyvistus ar net per valstybės finansuojamas komunikacijos priemones.

Tokios diskreditavimo pastangos paprastai remiasi šiomis strategijomis:

• viešas opozicijos veikėjų asmeninis nuvertinimas, pasitelkiant etikečių („homofobas", „populistas", „prorusiškas", „antisemitas" ir pan.) klijavimą;

• selektyvus moralinių ar teisinių klausimų akcentavimas, nepaisant proporcingumo ar teisinio pagrįstumo;

• sisteminis informacijos srautas, kuriame opoziciniai veikėjai vaizduojami kaip mažiau kompetentingi, nepatikimi ar net pavojingi demokratijai.

Politologiniu požiūriu tokios praktikos vertintinos kaip demokratinių mechanizmų - ypač rinkimų laisvės ir atstovavimo teisės - de facto atšaukimas. Pagal S.Levitskį ir Danielių Ziblatą (Daniel Ziblatt), viena iš žlungančių demokratijų požymių yra elito nenoras priimti opoziciją kaip teisėtą. Kai opozicija traktuojama ne kaip alternatyva, o kaip grėsmė, demokratija nustoja būti sistema, kurioje valdžia keičiasi laisvai, ir tampa kontrole grįsta struktūra.

Lietuvos atveju TS-LKD ir jų aplinkos dominuojantys komunikacijos kanalai ne tiek konkuruoja idėjomis, bet dažnai siekia delegitimuoti oponentus. Toks diskurso monopolis mažina piliečių pasirinkimo laisvę veikti per simbolinį spaudimą, teisėtą kritiką ir protestus. Tai dar vienas ženklas, kad Lietuvos demokratija gali būti procedūrinė tik formaliai, bet praktiškai - vis labiau paveikta struktūrinės ideologinės monopolijos.

Demokratija nėra vien procedūra - tai pasitikėjimo ir įtraukimo santykis tarp valdžios ir piliečių. Kol dalis visuomenės jaučiasi ne tik neišgirsta, bet aktyviai marginalizuojama ar net persekiojama, tol demokratija lieka labiau deklaratyvi nei gyva. Kritinė refleksija nėra grėsmė valstybei - ji yra būtina sąlyga jos stiprumui.

Todėl šiuo metu Lietuvai svarbiausias uždavinys - ne ginti esamas partines struktūras, o atkurti pasitikėjimą, kad jos tarnauja visiems, ne tik išrinktiesiems. Bet, panašu, kad tendencijos yra priešingos...

Vito Tomkaus trigrašis: Sunku nepritarti profesorei, kai etiketės štampuojamos bet kuriam oponentui, kuris dėl kažko neįtiko sisteminiams. Arba dar blogiau - korumpuotiesiems. Nesyk teko tai patirti savo kailiu: iš pradžių - izoliacija, po to - demonizacija! Kai esi izoliuojamas ir ignoruojamas, atsikirsti arba pasiaiškinti dėl savo veiksmų ar žodžių praktiškai neįmanoma. Bepigu buvo gintis man, kai turėjau savo tribūną: tad kai mafijos tėvas Dekanidzė, bandydamas išsukti savo žmogžudį sūnų, apskelbė mane "antisemitu", puolančiu "nekaltus" žydus, galėjau priminti, kad dar neseniai jis buvo gruzinas, rusas ir net jankis. (Pagal poreikius ir aplinkybes.) Ir nors po to dar ilgai man kabino įv. etiketes, o tūlas Žemaitaitis net apskelbė savo partiečiams, kad Tomkus su "Respublika" jau "lavonai", kaip matot, labai greit susikeitėme su juo vietom: pakako jam, nabagėliui, viešai Palestinos vaikų pagailėti ir kaipmat tapo "antisemitu"! P.S. Ar esi tikras, kad ryt poryt neatsidursi jo vietoj tu? (Retorinis klausimas.)