1 nuotr.Jau tapo įprasta, kad prieš visų ES šalių vadovų susitikimą vyksta susitikimai su verslo atstovais.
Šį kartą buvo nuspręsta surengti ir reformoms nusiteikusių šalių vadovų bendrus pusryčius, o tik po to susirinko visos valstybės.
Deja, Lietuvos vadovai nebuvo pakviesti nei į susitikimą su verslu, nei į reformas remiančių šalių formatą.
Paklausite kodėl? Atsakymas paprastas - užtenka pažiūrėti į šilumos ir elektros sąskaitas. Jos aiškiai rodo, kad ekonomika nėra prioritetas.
Kas kvies prie bendro stalo vadovus, kurių sprendimai silpnina jų pačių ūkį ir dar pateikiami kaip sektinas pavyzdys kitiems?
Apklausos rodo, kad jie nepalankiai vertinami net savo piliečių. Tai signalas ir partneriams.
Elektros tiekėjai pranešė, kad sausį kainos išaugo daugiau nei 80 procentų. Aiškinama, kad tai lėmė itin šalti orai, išaugęs elektros poreikis, sumažėjusi vėjo elektrinių gamyba ir aukštos kainos Šiaurės šalyse, ribojusios pigesnės elektros importą.
Tačiau apie tai, kad vėjo ir saulės elektrinės nėra patikimos šalto klimato zonoje, buvo kalbama ne kartą.
Buvo perspėjama, kad jos negali užtikrinti stabilios bazinės generacijos be pakankamų rezervinių pajėgumų.
Vadovai į šiuos argumentus neatsižvelgė.
Dabar už sprendimus, kurie susilpnino šalies energetinį saugumą, turėtų būti prisiimta politinė atsakomybė, prezidento, politinių partijų, jų paskirtų energetikos ministrų, VERT.
Lietuva dar visai neseniai galėjo didžiąja dalimi apsirūpinti savo gamybos elektros energija, tačiau savi energetiniai pajėgumai buvo mažinami, elektrinės uždaromos ar išmontuojamos ir išvežamos svetur.
Šiandien esame priklausomi nuo išorinių veiksnių, o kainų svyravimai tiesiogiai smogia gyventojams ir verslui.
Lietuvos elektros kainos yra tarp aukščiausių regione, todėl verslui darosi sunku konkuruoti. Per du žiemos mėnesius bankrutavo šimtai įmonių.
Jos susidūrė ne tik su išaugusiomis elektros, bet ir šilumos kainomis, taip pat su dvigubai padidintu PVM tarifu. Naivu kalbėti apie kompensacijas.
Brangstant energijai brangsta visos prekės ir paslaugos, smunka gyvenimo lygis, mažėja konkurencingumas.
Metų pabaigoje kone isteriškai buvo reikalaujama biudžete numatyti ne mažiau kaip 5 mlrd. eurų gynybai.
Tuo pat metu buvo priimtas ES sprendimas bendrai skolintis ir skirti lėšas gynybos stiprinimui, iš kurio Lietuva gavo 6 mlrd. eurų - tai yra vienu milijardu daugiau nei buvo prašoma iš nacionalinio biudžeto.
Todėl kyla klausimas: kaip buvo suderinti šie sprendimai ir kur panaudotas tas papildomas milijardas?
Dabar nežinant ką daryti su pinigais jie švaistomi į dešinę ir į kairę kuriant poligonus, dronizuojant svetimu pavyzdžiu, kur visi kareiviai išbėgiojo, kariuomenę, o jei sąjungininkai atsiųs mažiau karių, kam bus naudojami jiems skirti poligonai?
Kitas klausimas yra su SODROS lėšomis, jei gyventojams iš II pakopos pensijų fondo bus išmokama tik jų pačių įmokų dalis, kur bus nukreipta valstybės sumokėta dalis, o tai apie 4,3 mlrd eurų?
Turėtų atsirasti SODROS biudžete. Ar taip bus, juk biudžetas patvirtintas be šitų lėšų?
Iki kovo pabaigos turi paaiškėti ar Lietuva bus tarp pažengusių 19 ES šalių ar vėl liks už sienos? Jei liksime už sienos, tai automatiškai neteksime investuotojų, rinkų ir ES pinigų iš naujo ilgalaikio ES biudžeto, ant plauko pakibtų Lietuvos Nepriklausomybė.
Sunku kažką ir padaryti, nes visi vadovai vis užsienyje ir užsienyje, ministerijų darbuotojai dirba nuotoliu, ką jie ten daro ir kalba nežinia. Seimas savo pareigą kontroliuoti vyriausybės darbą pamiršo.
Kai jie susirinks kovo 10 d. jau gali būti vėlu. Iki kovo pabaigos turėtų paaiškėti, ar Lietuva bus tarp pažengusių ES šalių, ar liks nuošalyje.
Kaip buvusi Europos Parlamento narė, žinau, kad jei valstybės nebėra kviečiamos į neformalius sprendimų formatus, tai yra politinis signalas. O politiniai signalai anksčiau ar vėliau turi ir ekonominių pasekmių.
Demokratija reikalauja skaidrumo, atsakomybės ir aiškių atsakymų visuomenei.
Jei jų nėra, menksta pasitikėjimas - ir tai jau tampa valstybės krypties klausimu.
