1 nuotr.Mokslinėje periodikoje vis dažniau pasirodo straipsniai apie tai, kad egzistuoja visų spalvų ekonomikos. Sutarimo dėl visų spalvų dar nėra, bet kelios jau daugiau-mažiau nusistovi.
Štai, gerosios ekonomikos, esą, yra „žalioji" (nes ji - švarioji), kuri turi daugybę reikalų su perdirbančia, tausojančia ekonomika, „mėlynoji" ekonomika, turinti reikalų su vandenynų ir jūrų ūkiu, „sidabrinė" ekonomika, įtraukianti pagyvenusius („pražilusius") žmones, „baltoji" ekonomika, kaip sveikatos sektoriui pirmenybę atiduodanti ekonomika, „purpurinė" ekonomika, kaip lygybės, socialinio teisingumo ir globos ekonomika, „oranžinė" ekonomika, kaip intelektinė kultūrinių industrijų ekonomika, ir „auksinė" - tai yra, šiuolaikinė „skaitmeninė" ekonomika.
Kaip šių „teigiamų", skatintinų ekonomikų priešingybė mokslinėje literatūroje pateikiamos ir „neigiamos" ekonomikos - „juodoji" (arba - „pilkoji") - tai „šešėlinė", mokesčių nemokanti ekonomika, „rudoji" - tai „taršos", teršianti ekonomika, naudojanti iškastinį kurą, ir „raudonoji" - tai antiekonomiška komunistinė ekonomika.....
Tačiau man atrodo, kad svarbiausia žmonijai turėtų būti „atsparumo" ekonomika. Kodėl ji tokia svarbi? Todėl, kad ji yra priešingybė „griūčiai" ir „pralaimėjimui". Todėl, kad ji yra tikroji „pergalės" ekonomika. „Tvarumo" siekiamybė yra pastovus bekrizinis vystymasis. Taip, bet tai yra siekiamybė.
Tačiau ką daryti, jeigu krizės yra neišvengiamos? Todėl, mano manymu, vertingiausios ekonominiu ir ne tik ekonominiu požiūriu yra tos patirtys, po kurių žmogus, organizacija, tauta ar valstybė pakyla ir vėl sustiprėja. Tiek - individualios vadybos, tiek - organizacinės vadybos požiūriu, svarbiausia yra tai, ką tas konkretus žmogus ar konkreti organizacija darė, kaip elgėsi, kokius metodus taikė, kad išliptų iš krizės ir vėl pradėtų klestėti.
Gal žmogų buvo apėmęs „perdegimo" sindromas, o organizacija buvo visiškai išsikvėpusi ir stagnuojanti, tačiau vis tik atrado savyje jėgų ir vadybinių sugebėjimų ir, kaip baronas Miunhauzenas, ištempė save patį iš pelkės?
Taip, Lietuva, kaip valstybė, dabartiniu metu išgyvena ne geriausius metus politiniu ir vadybiniu požiūriu. Nepalanki tarptautinė aplinka, valstybinio valdymo krizė, o visai šalia vyksta baisi Rusijos agresija prieš Ukrainą.
Gerai kad, nepaisant to, tik dėl individualių žmonių pastangų vis dar laikosi kultūrinės organizacijos ir dalis verslo, švietimo, sveikatos apsaugos...
Čia svarbu prisiminti ir istorines pamokas. Nors prieš paskutinį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą valstybėje prasidėjo reformos, kurių pagalba buvo siekiama išgelbėti žlungančią šalį - buvo sukurta ir priimta pažangi Konstitucija, vykdomos arba planuojamos politinės reformos, tačiau net ir Tado Kosciuškos sukilimas nebeišgelbėjo valstybės.
Nelauktos krizės Lietuvą užgriūdavo tuo metu, kai atrodydavo, kad šalis jau galėjo įgauti teigiamą vystymosi pagreitį.
Pavyzdžiui, 1940 metais, kai atrodė, kad Lietuva jau vejasi kitas Europos šalis ir pasiekė didelių laimėjimų ekonomikoje bei kultūroje (bet - ne politikoje), jos vystymasis brutaliai buvo nutrauktas, ir Lietuva vėl prarado nepriklausomybę.
21-ojo amžiaus 3-ajame dešimtmetyje Lietuva ekonominiu ir kultūriniu požiūriu jau lygiuojasi į senąsias Vakarų Europos valstybes. Tačiau ar mes išmokome istorijos pamokas?
Kai, atrodo, įgaunamas vystymosi pagreitis, vėl kaupiasi juodi tarptautiniai debesys, ir vėl atsiranda grėsmė viską prarasti.
Reikalingas didelis visuomenės atsparumas įtakoms iš Rytų, o valdžia turi bent kažkiek parodyti savo atsakomybę nebetvarioje, o karu alsuojančioje situacijoje!
