1 nuotr.Šiandien tuos, kurie pilietinės daugumos egzistencinius interesus laiko didesne vertybe už neracionalų susireikšminimą, „neklystantieji" kaltina nukrypimu nuo vieningos valstybės politikos.
Nors vienybė daugeliu atvejų suprantama kaip stiprybės sąlyga, tačiau tai nėra absoliuti tiesa. Jeigu skatinama vienytis priešingiems civilizuotų žmonių bendrabūvio tikslams, tokia vienybės išraiška tapati į prarają vieningai šokančių avių bandos elgesiui.
Kadangi realiai visuomenėje nėra nei neklystančių žmonių, nei besąlygiškos vienybės, tik nuomonių įvairovėje gimsta racionalus veiklos būdas. Kita vertus, ne tie, kurie garsiausiai šaukia ir įžūliausiai elgiasi, žino tikruosius valstybės interesus.
Tautinė valstybė, kaip tautos organizacinė sistema, negali turėti kitų, nei tautos interesai. Todėl bet kurioje institucijoje dirbantis valstybės pareigūnas negali savintis visų valstybės galių ir asmeninę savo nuomonę laikyti neginčytina valstybės pozicija.
Pagaliau turėtume suprasti, kad bendruomeninis pasidalinimas darbais valstybės sistemoje nėra ta išdava, kuri vienus paverčia išminčiais, o kitus - besąlygiškais svetimpročiais.
Matant, jog kuris nors visuomenės narys, pasidalinant pareiginius vaidmenis, pateko ne į tą sritį, kurioje jis turi talentą, reikėtų nedelsti ir rasti jam vietą pagal individo polinkius ir jo galimybes.
Šiandieninė Lietuvos situacija akivaizdžiai rodo, kad bendravimui su kaimynais, kurie mums atiteko kaip istorijos paveldas, nesijaučia talentingo valstybės atstovavimo, kuris atitiktų pilietinės daugumos interesus.
Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar mūsų tautoje taip mažai talentų, ar trūksta sveiko proto, pasiskirstant pareiginiais vaidmenimis? Jeigu nepakanka ir vieno ir kito - vienybė čia nepadės.
Jeigu istorija mūsų nenuskriaudė, o dėl asmeninio savanaudiškumo nepaisome tautos interesų, mes tokiu žmogiškosios gyvenimo prasmės atmetimu savo vaikaičius paliksime be vieno tauriausių jausmų - meilės Tėvynei.
