Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie vizitą

Juk nėra įprasta, kad per vieną savaitgalį dviejų valstybių vadovai lankosi vienas pas kitą, lyg artimi giminaičiai. Norint atsakyti į šį klausimą verta atskirti simbolinę pietų diplomatijos gestų kalbą nuo realių politinių sprendimų turinio ir ilgalaikių pasekmių.

Oficialus susitikimo kontekstas lyg ir yra aiškus: trijų valstybių lyderių susitikimas derintas su 1863-1864 m. Sausio sukilimo metinių minėjimu, kuriame Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir net Baltarusijos opozicijos atstovai išvystė istorinės atminties politinį naratyvą kaip paralelę šių dienų geopolitiniam konfliktui su Rusijos Federacija.

Bet man nenoromis kyla klausimas: o kada dar buvo minimos kokio nors įvykio 63-iosios metinės, į kurias atvyktų dviejų valstybių prezidentai?

Akivaizdu, kad tikrojo šio vizito tikslo mes tikriausiai niekada nesužinosime.

Praėjusią savaitę visuomenės dėmesį traukė retoriniai lyderių pareiškimai: Zelenskis iškoneveikė Europos lyderius Davose ir pabrėžė, kad Europa negali sau leisti „atsipalaiduoti" saugumo srityje, nes Rusija vis dar laiko regioną savo „taikiniu", o istorinis Sausio sukilimas yra mūsų bendros laisvės simbolis.

Nawrockis savo ruožtu pridūrė, kad XIX a. sukilimas, nors ir pralaimėtas, vis tiek įkūnijo moralinę pergalę - tai argumentas šiandienos politikoje tęsti paramą Ukrainai.

Tokie pasisakymai gerai skamba antraštėse, bet lieka labai migloti, kai mintimis pereiname prie realių veiksmų ir rezultatų įvertinimo.

Istorinės paraleles yra veiksminga priemonė: iš vienos pusės jos sustiprina regioninį solidarumą tarp trijų valstybių, o iš kitos - gali padėti gražiai nuslėpti faktą, kad realių strateginių sprendimų infrastruktūrai ar saugumo garantijoms priėmimas vis dar stipriai stringa.

Nors Zelenskis sostinėje Lietuvos pakartojo jau kelis kartus visiems girdėtą tezę, kad JAV saugumo garantijų Ukrainai dokumentas yra „100 % paruoštas" pasirašyti, jis taip pat atskleidė, kad Ukraina vis dar laukia, kada partneriai nustatys eilinio be rezultatų pasibaigsiančio susitikimo vietą ir datą.

Iš esmės tai reiškia, kad praėjusių metų pabaigoje paskelbti planai dėl saugumo garantijų formalizavimo šiemet ir vėl išlieka „paruošti, bet neužbaigti".

Politinis spaudimas prasideda nuo tokio tipo pareiškimų, kurie, nepaisant visuomenės lūkesčių, neišsprendžia pagrindinių klausimų: kas, kaip ir kada garantuos Ukrainos saugumą po karo?

Lietuvos ir Lenkijos pareiškimai apie būtinybę stiprinti Europos gynybą taip pat skamba ambicingai, tačiau jų susiejimas su simboliniais renginiais ir istorine retorika gali būti priemonė nukreipti dėmesį nuo realių politikos trūkumų.

Pasak žiniasklaidos, trijų lyderių susitikime buvo pabrėžta kritinė Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmens svarba užtikrinant paliaubų stebėjimą ir saugumo sistemas, bet jokių konkrečių sprendimų ar susitarimų dėl papildomų pajėgų ar mechanizmų ir vėl nebuvo paskelbta.

Žodžiai apie būtinybę „nedelsiant veikti" skamba stipriai, tačiau kai Europos Parlamento ar atskirų valstybių nacionalinių parlamentų sprendimai trunka mėnesius ir metus, tai kelia klausimą: ar tokie vizitai iš tikrųjų skatina politinį impulsą, ar tik padidina spaudos dėmesį pasauliui vis mažiau įdomiam Ukrainos lyderiui?

Kalbant apie narystę Europos Sąjungoje, Zelenskis Vilniuje pabrėžė, kad Ukraina nori tapti ES nare iki 2027 metų ir vadino tai „ekonominio saugumo garantija".

Tačiau ši ambicija susiduria su realybe: ES plėtros procesai yra žinomi dėl savo biurokratinių reikalavimų ir griežtų kriterijų.

Be to, narystės procesas ne tik užtrunka, bet reikalauja reikšmingų vidaus reformų, o ne vien tik solidarumo deklaracijų Vilniaus katedros aikštėje.

Lenkijos žiniasklaida pabrėžia, kad minimos XIX a. sukilimo metinės nėra tik ceremonialas: Karolis Nawrocki pasitelkia istoriją kaip paralelę šiandieninės „imperinės agresijos" grėsmėms iš Rytų atžvilgiu.

Tačiau tai kelia riziką istorinius naratyvus naudoti kaip instrumentą politiniams tikslams pateisinti, o ne kaip atminties įamžinimo priemonę.

Šiuolaikinėje geopolitikoje tokio pobūdžio simboliai lengvai gali būti paversti politinių tikslų instrumentu - ypač tada, kai realūs sprendimai dėl saugumo, energetikos ar ekonominio stabilumo lieka neišsprendžiami.

Svarbu prisiminti, kad politikos svertai šiandien yra ne tik istorijos minėjimai, bet ir konkretūs veiksmai: gynybos biudžetai, oro gynybos sistemų tiekimas, sankcijų režimų įgyvendinimas, energetinio atsparumo kūrimas ir nuoseklūs derybų su sankcionuojamomis valstybėmis eiga. Vien vizitai ir kalbos šito niekada nepakeis.

Akivaizdus nesusikalbėjimas akivaizdžiai matėsi ir po renginių vykusioje trijų prezidentų spaudos konferencijose. Įdomiai joje suskambėjo tekstai apie Ukrainos priėmimą į ES.

Vilniuje susitikę Gitanas Nausėda, Volodymyras Zelenskis ir Karolis Nawrockis vieningai kalbėjo apie Ukrainos vietą Europos Sąjungoje, tačiau skyrėsi jų laiko horizontai.

Zelenskis pabrėžė, kad narystė ES yra Ukrainos saugumo garantija ir iškėlė ambicingą tikslą būti pasirengus jau 2027-aisiais.

Nausėda siūlė etapinius sprendimus: artimiausiais metais - integraciją į bendrąją rinką, o pilną narystę - iki 2030 metų.

Tuo tarpu Nawrockis išmintingai išvengė konkrečių datų, akcentuodamas sudėtingas priėmimo procedūras ir būtinybę laikytis ES taisyklių.

Sekmadienio Vilniaus vizitas - politiškai reikšmingas, bet strateginiu požiūriu nepakankamas. Zelenskio ir Nawrockio atvykimas suteikė regimą solidarumo vaizdą, kuris puikiai nuskambėjo regioninėje žiniasklaidoje, tačiau skambios frazės ne visada verčiasi į realias politines priemones.

Istorinius įvykius derinti su dabarties politika galima, tačiau tai neturėtų užgožti būtinybės spręsti praktinius saugumo iššūkius: konkretizuoti saugumo garantijas, užtikrinti realią paramą Ukrainai ir skatinti tiesioginius diplomatinės veiklos rezultatus.

Sėkmė šiame kontekste - ne gražios ceremonijos, bet politiškai aiškus žingsnis po žingsnio judėjimas link saugesnės Europos, atsižvelgiant į besikeičiančias politines realijas.

Taigi akivaizdu, jog Vilniuje surengtas susitikimas tarp Karolio Nawrockio, Gitano Nausėdos ir Volodymyro Zelenskio buvo labiau simbolinis nei konkretus politinis žingsnis.

Didžioji dalis dėmesio skirta istorinės atminties akcentavimui ir bendros grėsmės iš Rusijos temai, tačiau realių sprendimų ar naujų įsipareigojimų dėl saugumo bei praktinio bendradarbiavimo priimta nedaug.

Šis formatas gali būti vertinamas kaip pastanga sustiprinti regioninį solidarumą, tačiau kritikai pabrėžia, kad trūko apčiuopiamų rezultatų ir naujų iniciatyvų.

O tam tikri šaltiniai užkulisiuose tyliai skleidė sąmokslo teorijas apie tai, kad už uždarų durų buvo bandoma įtraukti Lenkiją į dalies visuomenės nepritarimo sulaukusį Kapčiamiesčio poligono projektą, perspektyvoje numatant galimybę jame treniruotis ir Ukrainos pajėgoms.

DaShanne Stokes - amerikiečių sociologas, yra pasakęs: „Jei tavo veiksmai neatitinka tavo žodžių, tu neturi ką pasakyti."

Tai ypač aktualu šio vizito kontekste: šventi ir įtaigūs pareiškimai gali sustiprinti svarbos vaizdą ir užimti antraštes žiniasklaidoje, bet tik veiksmai, o ne žodžiai iš tiesų formuoja saugumo realybę.

Jei vizitai ir deklaracijos netampa viešai paaiškintais apčiuopiamais politiniais sprendimais, jie rizikuoja likti būtent tuo, kas jie daugeliui atrodė sekmadienį Vilniuje - gražiais žodžiais, bet be reikšmingo realaus poveikio.