1 nuotr.„Manęs neapleidžia įspūdis, kad ponia Ruginienė šitame procese yra ne subjektas, o objektas." Taip teigė viena iš Lietuvos politikos nelaimių - buvusi premjerė Ingrida Šimonytė, nors taip pasistengusi sumenkinti nemažos dalies visuomenės simpatijų jau paskirtąją Lietuvos respublikos ministrę pirmininkę Ingą Ruginienę.
Čia verta paaiškinti, kad subjektas - tai tas, kuris veikia arba apie kurį kalbama, o objektas - tai, į ką nukreiptas tas veiksmas. Bet ar dar ką nors stebina iš ekspremjerės lūpų reguliariai sklindančios arkliško humoro papliūpos?
O kokie įspūdžiai liko Lietuvos gyventojams po subjekto - tos pačios Šimonytės ketverių metų valdymo kadencijos? Leiskite jums priminti keletą įdomesnių momentų.
2020 metų gruodžio 11 dieną Seimas patvirtino Ingridą Šimonytę Lietuvos premjere. Ji pradėjo kadenciją su pakilia ir konservatoriams būdinga retorika apie „profesionalią komandą, skaidrumą ir atsakomybę".
Tai buvo pažadai, kurie netrukus subliuško, nes jau pirmieji mėnesiai parodė, kad realybėje vyraus prieštaringi sprendimai, lakoniški ir dažnai ciniški komentarai bei santykio su visuomene ir empatijos stoka. Užtat pasipūtimas ir arogancija liejosi per kraštus.
2021 metų balandžio 21 dieną Vyriausybė pristatė „galimybių pasą". Šimonytė tuomet teigė, kad tai nėra diskriminacija, o paskata žmonėms pasiskiepyti. Tačiau ši kvaila žmonių skirstymo į teisingus ir neteisingus priemonė virto atviru spaudimo instrumentu - žmonės be šio „dokumento" buvo išstumti iš viešųjų erdvių, negalėjo lankytis net bibliotekose ar muziejuose, nekalbant jau apie parduotuves bei viešojo maitinimo įstaigas.
Tai tapo simboliu, kad valdžia gyvena tik ministerijų kabinetų logikoje, neatsižvelgdama į akivaizdų konstitucinių žmonių teisių pažeidimą .
Energetikos klausimais Šimonytės Vyriausybė deklaravo, kad Lietuva daugiau nebenaudos elektros iš nesaugios Baltarusijos AE. Vis dėlto ekspertai netrukus konstatavo, kad elektra iš Astravo, tekėdama per Latvijos prekybos zoną, vis tiek pasiekia Lietuvos rinką. Tai atskleidė prieštarą tarp oficialios politikos ir faktinės padėties.
2021 metų rugpjūtį prasidėjo migrantų krizė. Šimonytė tuomet pabrėžė, kad tai yra hibridinė Lukašenkos ataka. Vyriausybė priėmė sprendimą migrantus apgręžinėti pasienyje.
Žmogaus teisių gynėjai fiksavo atvejus, kai šeimos su mažamečiais nakvojo be maisto ir vandens, o tarptautinės organizacijos kritikavo Lietuvą dėl humaniškumo stokos gerokai labiau, nei atakuoja Žemaitaitį dėl tų pačių konservatorių sugalvoto ir pasaulyje plačiai paskleisto,„antisemitizmo" .
2023 metais išryškėjo gynybos finansavimo filosofijos dviprasmybės. Balandį Seime Šimonytė argumentavo, kad 2,5 % BVP gynybai pakanka, tačiau liepą jau teigė, kad 3 % yra būtina riba.
Žurnalistų klausimų apie nenuoseklumą ji neišvengė, o šis epizodas tapo iliustracija, kaip greitai keitėsi jos pozicijos. Taip pat, kaip jos Santa Barbara „atsistatydinsiu-neatsistatydinsiu"
2023 metų liepos 11-12 dienomis Vilniuje vykęs NATO viršūnių susitikimas turėjo būti tarptautinis Šimonytės triumfas. Ji džiaugėsi, kad Lietuva tapo pasaulio centru. Tačiau visai netikėtai kilo skandalas dėl ukrainiečių vėliavos, kuri buvo nukabinta Gedimino prospekte - šis žingsnis buvo kritikuotas kaip empatijos stokos ženklas karo metu.
NATO viršūnių susitikimas Vilniuje buvo pristatytas kaip triumfo paradas - pasaulio galingieji rinkosi į „Litexpo" sales, o Vyriausybės nariai su premjere pirmosiose gretose šypsojosi prieš kameras, pabrėždami, kad Lietuva moka organizuoti renginius aukščiausiu lygiu.
Tačiau už gražaus fasado tūnojo labai lietuviška tikrovė - pirkimai už 7,6 mln. eurų buvo atlikti neskelbiamų derybų būdu, lyg vis dar gyventume skubos režimu, kai svarbiausia - suspėti, o ne laikytis įstatymų.
Valdžia, kuri dieną iškilmingai deklaruoja skaidrumą, vakare į tai tyliai numoja ranka. Šimonytės Vyriausybei NATO žvaigždėmis apšviestose salėse skaidrumas tapo neprivalomas. Kritikai ironizavo, kad užkulisiuose šis renginys labiau priminė ne tarptautinės diplomatijos šventę, o vietinės viešųjų pirkimų virtuvės degustaciją, kur svarbiausias prieskonis - „skubos pagrindas".
Galutinis rezultatas paradoksalus: pasauliui Lietuva parodė save kaip atsakingą partnerę, o vidaus auditorijai paliko šleikštų įspūdį, primenantį, kad Vyriausybė pati nesibodi to, dėl ko kitus dažnai ir labai noriai moralizuoja.
2024 metų vasario 8 dieną Vyriausybė atšaukė PVM lengvatą maitinimo sektoriui. Šimonytė aiškino, kad tai neturės reikšmingos įtakos, tačiau po pusmečio Statistikos departamentas fiksavo kainų šuolį virš 20 % ir masinius darbuotojų atleidimus. Politinės prognozės subliuško, susidūrus su elementariais ekonominiais faktais.
2024 metų rugsėjį Seime Šimonytė pareiškė, kad „Lietuvos žmonės nori daugiau, negu valstybė pajėgi duoti, todėl turime išmokti gyventi kukliau." Tai skambėjo lyg pasityčiojimas, puikiai derantis su Vyriausybės sprendimu skirti milijonus Vilniaus koncertų salės projektui.
2025 metų sausio 5 dieną Šimonytė paskelbė, kad daugiau nesieks prezidento posto. „Politikoje nebūtinai reikia likti iki paskutinio atodūsio," - sakė ji. O kovo 1 dieną per interviu LRT pridūrė: „Lietuvos visuomenė dažnai nori stebuklų, o aš esu paprastas žmogus, ne stebukladarė."
Taip baigėsi jos ketverių metų politinis epizodas - tyliai, be fanfarų, paliekant visuomenei prisiminimus apie prieštaringus sprendimus ir daugybę humoru turėjusių tapti stačiokiškų frazių, kurios virto jos politinės biografijos simboliais.
2024 metų gruodį žurnalistas Virginijus Savukynas komentavo: „Šimonytės problema ne tik sprendimai, bet ir jos santykis su žmonėmis - jis dažnai primena ne vadovės, o cinikės toną."2025 metų pradžioje ši problema tapo akivaizdi - premjerė pasitraukė tyliai, o visuomenei beliko svarstyti, kokią žymę paliko ši kadencija.
„Politikas tampa valstybės vyru tuomet, kai jis pradeda galvoti apie kitą kartą, o ne apie kitus rinkimus" - yra pasakęs Vinstonas Čerčilis.
Subjektu save matančios Šimonytės atvejis parodė, kad tarp šių dviejų būsenų - politiko ir valstybės vyro - gali būti didžiulė praraja.
