Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie savus

Bent jau taip skelbia scenos, tribūnos ir iškilmingi kruopščiai atrinktų kalbančių galvų balsai per valstybinius kanalus. Tačiau kartais užtenka vieno epizodo, vieno konflikto, vieno poelgio, kad ši deklaratyvi laisvė staiga įgautų labai selektyvias formas.

Šių metų Kovo 11-osios šventė Vilniuje, kaip liudija socialiniuose tinkluose gausiai pasklidusi informacija ir komentarai, turėjo ir kitą - gerokai mažiau šventišką pusę.

Įvykis, kurio metu, kaip teigiama, vienas akademinės bendruomenės atstovas docentas panaudojo fizinę jėgą prieš demonstrantą, akimirksniu tapo lakmuso popieriumi visai sistemai: universitetams, žiniasklaidai ir ypač tiems, kurie mėgsta kalbėti apie „vertybinę Lietuvą".

Bet pradėkime nuo pradžių.

Kovo 11-oji - tai ne tik mūsų valstybės naujųjų laikų istorijos data. Tai simbolis ir priminimas, kad valstybė atsikūrė ne tam, kad viena teisinga nuomonė visada pakeistų kitą (kuri visada yra neteisinga), o tam, kad skirtingos nuomonės galėtų egzistuoti greta, ginčai būtų sprendžiami argumentais, o ne fizine jėga ir kad eilinis pilietis nebijotų išeiti į gatvę su plakatu - net jei tas plakatas kažkam atrodo nepatogus.

Ir štai šioje simbolinėje erdvėje, šventės kontekste, įvyksta konfliktas. Viena pusė - demonstrantai, kita - akademinės bendruomenės atstovas. Ir jei tikėti viešais liudijimais, diskusija baigiasi ne žodžių mūšiu, o į darbą paleistomis rankomis.

Tikroji šios įdomios istorijos serija prasideda tada, kai paaiškėja, kad šis įvykis - tarsi nematomas. Tarsi jo nebuvo. Tarsi jis netelpa į „teisingos" realybės rėmus.

Didžioji žiniasklaida iš pradžių renkasi tylą. Ne analizę, ne faktų tikrinimą, ne bandymą išsiaiškinti, kas įvyko - o būtent tylą.

Apie tai netrimituoja teisingieji „žiniasklaidos tyrėjai", kas dieną vis labiau įgaunantys prokurorų vaidmenį, tyli ir policijos departamento suvestinės.

Ir ši tyla yra iškalbingesnė už bet kokį komentarą. Nes kai žiniasklaida tyli, ji ne tik neteikia informacijos - ji formuoja naują realybę ir pasako visuomenei: „Šito nėra, nes to negali būti. Šito jums nereikia matyti."

Tai nėra atsitiktinumas. Tai jau tampa dėsningumu, kurio pagrindas šiuo atveju yra asmuo, kuriam policijos pareigūnai buvo priversti uždėti antrankius.

Tas asmuo - jaunimo smegenų plovyklos ir iš LRT nenutrūkstamu srautu trykštančios propagandos fabriko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

Straipsnio antraštė LRT kelia klausimą, į kurį net nemėgina atsakyti - „Politologo ir plakato „Lietuva lietuviams" autorių konfliktas: ką atvykusi rado policija?".

Straipsnyje matome dvaro freilinos Samoškaitės mėginimą parodyti Makaraitytės jau nudrožtą riaušininkų arklį. Kalbėti apie straipsnio turinį susijusį su incidentu beprasmiška.

Kalbu apie tai tik todėl, kad tai puiki metodinė priemonė, parodanti žurnalistės šališkumą siekiant iš numirusių dar kartą prikelti riaušių temą.

Neturiu nieko prieš docentą, kurio nesu matęs akyse, o ir įvykio aplinkybių nežinau. Nesužinosite jų ir iš Samoškaitės kūrybos, už kurią ji gauna atlyginimą rezultato. Viskas jau buvo pasakyta prieš tris dienas.

Kaip tai daroma? Docentas yra pateikiamas kaip teigiamas riaušininkų nuskriaustas herojus. Pripažįsta nuplėšęs plakatą, bet neigia smurtą, plakatą laiko ekstremistiniu. Tai moralinis pateisinimas.

Buvo blaivus - ši detalė mažina kriminalinį įvaizdį. Buvo prispaustas prie žemės kitų asmenų - suprask auka. Policijos uždėti antrankiai anot kūrėjos nereiškia jokio pasipriešinimo.

Kita konflikto pusė be jokių ceremonijų rėminama į negatyvų paveikslą. Auką laikė prispaudę prie žemės ir filmavo. Pateikiamos sąsajos su riaušėmis prie Seimo. Taikūs demonstrantai kaltinami destrukcijos organizavimu.

Nukentėjęs pilietis yra blodas, nes palaikė Trumpą ir uždažė vaivorykštę požeminėje perėjoje. Buvo bandyta su juo susisiekti, bet atsakymo nėra.

Naujai iškepta auka rašliavos autorei irgi nepateikė jokių paaiškinimų, bet tik todėl kad kol vyksta tyrimas nenori atskleisti detalių.

Toks istorijos konstravimas kelia šleikštulį, bet pateikimas vertas dėmesio, kaip metodinė priemonė rodanti kaip konstruojami pasakojimai nesilaikant žurnalistikos principų.

Noriu paminėti dar vieną aplinkybę kuri viešai neminima. Docentas yra žinomo profesoriaus sūnus. Tėvas čia ne prie ko, bet jeigu panaši istorija būtų nutikusi su neteisingų pažiūrų veikėju, tai būtų kartojama kiekviename pranešime.

Tačiau socialiniai tinklai, kad ir kaip juos mėgtų ar nemėgtų „patikimi skundikai", turi vieną savybę - jie kartais išardo ir nugriauna tvarkingai sudėliotą naratyvą. Informacija vis tiek prasiskverbia ir žmonės pradeda klausti. Pradeda dalintis. Pradeda diskutuoti.

Ir tada sistemoje įsijungia antrasis etapas - klasikinis „smūgio nukreipimo" mechanizmas. Pagrindinis diskusijos objektas perkeliamas.

Jau nebeklausiama: ar buvo smurtas? Ir kas atsakingas? Vietoje to teisingoje žiniasklaidoje atsiranda kiti klausimai - kokie tai buvo demonstrantai, ką jie skandavo, ar jų šūkiai buvo „priimtini".

Sekančiame etape prasideda subtiliausia manipuliacijos forma. Jeigu žmogus laikė „neteisingą" plakatą, ar jis vis dar turi teisę nebūti mušamas?

Jeigu jo nuomonė neatitinka dominuojančio ir vienintelio teisingu diskurso, ar smurtas prieš jį tampa mažiau svarbus? Ar galbūt jis net turi būti pateisinamas?

Tokie klausimai viešai, žinoma, neužduodami. Tačiau jie akivaizdžiai slypi tarp eilučių. Jie jaučiami formuluotėse, tonuose, nutylėjimuose. Ir būtent čia eilinį kartą išryškėja dvigubų standartų problema.

Viešojoje erdvėje jau nuskambėjo atvejai, kai akademinės bendruomenės nariai ar inteligentai patyrė rimtas pasekmes už savo išsakytas nuomones - už kritiką, už nepatogius klausimus, už nukrypimą nuo „teisingos linijos".

Prisiminkime Virginijų Savukyną, Jolantą Mažylę. Tuo pačiu metu matome, kai nebaudžiami siaučia raginantys žudyti kitamanius, su ginklais Marijampolėje besišlaistantis psichopatas ar jau duobes vatnikams išrausęs nuolatinis LRT pašnekovas.

Tačiau kai kalba pasisuka apie fizinį konfliktą, situacija tampa gerokai lankstesnė. Staiga atsiranda „kontekstas". Staiga atsiranda „provokacijos". Staiga atsiranda „sudėtingos aplinkybės".

Kitaip tariant, neteisingų žmonių žodžiai tampa pavojingesni už teisingųjų veiksmus. Labiausiai mane nustebino pastarosiomis dienomis išsakyta mano gerbiamo akademiko Vytauto Nekrošiaus nuomonė: „Esu šališkas. Puikiai pažįstu Konstantino tėtį ir esu daugiau nei tikras, kad savo sūnui jis įskiepijo teisingus gyvenimo principus, kur nėra vietos neapykantai, tautinei nesantaikai ar diskriminacijai. Visiškai palaikau Konstantino siekį nuplėšti plakatą".

Ir tai - ne tik akademinės bendruomenės problema. Tai - visos viešosios erdvės problema. Ypač kai į šią schemą įsijungia vadinamieji „patikimi skundikai". Oficialiai - tai mechanizmas kovai su neteisėtu turiniu.

Praktikoje - vis dažniau keliantis klausimų dėl skaidrumo, kriterijų ir atsakomybės. Nes vieša paslaptis, kad profilis, kuriame pirmiausiai buvo patalpinta nepatogi informacija apie propagandos fabriko docento nuotykius buvo panaikintas.

O kas tie žmonės, kurie gauna „patikimo skundiko" statusą? Kas juos skiria? Kam jie atsiskaito?Ir svarbiausia - kaip visuomenė gali būti tikra, kad šis mechanizmas netampa selektyvios cenzūros įrankiu?

Nes keistas sutapimas: po tokių istorijų kai kurių žmonių, tarpe kurių jau nuo pseudopandemijos laikų esu ir aš pats, įrašai staiga tampa „mažiau matomi". Jie nepašalinami - tai būtų per daug akivaizdu.

Jie tiesiog pradingsta sraute. Algoritmai, žinoma, nekalti. Jie tik vykdo kažkieno sukurtas taisykles. Bet kas yra tas, kas šias taisykles formuoja?

Ir čia grįžtame prie Kovo 11-osios esmės. Laisvė jokiu būdu nėra tik teisė kalbėti. Laisvė - tai ir garantija, kad tavo balsas nebus nutildytas subtiliais, beveik nepastebimais būdais.

Kad tu nebūsi „išfiltruotas" vien todėl, kad tavo nuomonė nepatogi ir skatini savo auditoriją mąstyti.

Šiandien matome sistemą, kuri veikia daug rafinuočiau nei bet kokia atvira cenzūra. Nereikia drausti - pakanka nukreipti dėmesį. Nereikia bausti - pakanka sumažinti matomumą. Nereikia paneigti fakto - pakanka jį paskandinti interpretacijose.

Ir galbūt tai yra didžiausia šios šiemetinės istorijos ironija slypi tame, kad Kovo 11-oji, kai minime laisvę, tampa diena, kai aiškiausiai matosi jos ribos.

Ne deklaruojamos, o realios, ne surašytos į įstatymus, o veikiančios praktikoje. Nes galų gale viskas susiveda į paprastą klausimą: ar Lietuvoje visiems galioja tos pačios taisyklės?

Problema nėra vienas incidentas - problema yra selektyvus taisyklių taikymas. Ar vieni gali būti baudžiami už žodžius, o kiti - teisinami už veiksmus?

Ar vieni gali būti nutildomi algoritmais, o kiti - ginami „kontekstu"? Jei atsakymas į šiuos klausimus nėra aiškus, vadinasi, problema - ne viename incidente.

Problema - pačioje sistemoje. Ir galbūt todėl ši istorija taip erzina. Ne dėl to, kas įvyko, o dėl to, kaip tai buvo (ne)papasakota. Visi žinome, kad laisvė prasideda nuo tiesos.

O kai tiesa tampa selektyvia, laisvė tokia tampa taip pat.

Kaip yra pasakęs britų rašytojas George'as Orwellas: „Laisvė - tai teisė sakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti."

Ar jūs jaučiates šių dienų Lietuvoje laisvi? Ar turite teisę sakyti tai, ko šviesuomenė nenori girdėti?