Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie prezidento rugsėjį

Gal tiesiog chaotiškas blaškymasis, kuris dar kartą atskleidė, kad Lietuvos politinė sistema įstrigusi tarp Konstitucijos raidės ir politikų ego? O gal tai viso labo aklas nematomos plaukuotos rankos nurodymų vykdymas?

Atsakymą, regis, žinome visi: vietoje skaidraus vyriausybės formavimo proceso matėme spektaklį, kur pagrindinis veikėjas - prezidentas - ne kartą pametė siužeto liniją, pasimetė tarp scenarijų ir savo teiginių, o galiausiai virto antraplaniu personažu, už kurio stovėjo tikra jėga - energetikų klano pinigai, valdančiosios koalicijos spaudimas ir viešoji nuomonė.

Mėnuo prasidėjo ambicingais prezidento pareiškimais, kad „ne kiekviena kandidatūra bus automatiškai patvirtinta" ir kad „prezidentas atsakingai tikrins kiekvieno ministro kompetencijas, reputaciją bei tinkamumą".

Sunku pasakyti, kodėl tokių ambicijų nematėme 2020 metais, kai buvo tvirtinama praėjusios kadencijos vyriausybė, bet skirtingi kriterijai skirtingiems kandidatams jau tapo išskirtiniu šio politiko, pamiršusio, kad buvo komunistu, bruožu.

Prezidento kaprizai skambėjo tarsi rimtas įsipareigojimas. Tarsi grįžtume į laikus, kai viena prezidentė buvo jėga, kuri galėjo rengti anglų kalbos egzaminus ir po to pasakyti: „Ne, šitas žmogus nebus ministras, nes Lietuva turi kelti šiai pareigybei aukštesnius standartus."

Bet man iškart kilo klausimas - kokius gi kriterijus jis taikys? Kas gi tie „aukštesni standartai"? Kur dar aukščiau, jei ministro pareigoms tiko vien bakalauro diplomą turinti panelė Dobrowolska, bet netiko akademikas Sigitas Podėnas.

Deja, kaip dažnai nutinka su Gitanu Nausėda, principingumas buvo ištrimituotas labai garsiai, o būtinų kompetencijos kriterijų lentelė liko tuščia. Juk neįmanoma objektyviais kriterijais aprašyti krašto apsaugos Dovilės kompetencijų.

Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad prezidentas ketina sukurti moralinės ir profesinės atrankos filtrą, bet realybėje filtras pasirodė skylėtas kaip senas, rūdžių pakastas rėtis: vieną kandidatą jis atmetė dėl „reputacijos", kitą priėmė be jokių abejonių, nors viešojoje erdvėje dėl krašto apsaugos ministrės Dovilės ar užsienio reikalų ministro Kęstučio sklandė ne ką mažiau klausimų.

Principingumas virto selektyvumu, o selektyvumas - asmeninių simpatijų ir nuotaikų kaitos politika.

Netrukus prasidėjo ilgi pokalbiai su partijų lyderiais, kandidatų „patikrinimai" ir uždaros konsultacijos, kurios labiau priminė ne valstybės valdymą, o teatro repeticijas. Ar ne keista, kad prezidentas, kalbantis apie skaidrumą, viską tvarkė už uždarų durų? O gal dar keisčiau, kad po kiekvieno tokio susitikimo jo nuomonė lyg ir pasikeisdavo?

Vieną dieną jis atrodė tvirtai nusiteikęs nepatvirtinti vieno kandidato, kitą dieną - jau linko į kompromisą, trečią - vėl demonstravo principingą „ne".

Viešai tai atrodė kaip zigzagai be krypties vektoriaus: prezidentas, regis, negalėjo nuspręsti, ar jis yra konstitucinės sistemos garantas, ar tiesiog dar vienas politinio turgaus derybininkas, turintis išsiderėti kuo daugiau naudos sau.

Koalicija tuo metu elgėsi ramiai, tarsi žinodama, kad užtenka palaukti ir kieta prezidento linija galiausiai pasikeis arba sulūš. Ar ne taip ir nutiko? Kiekvienas jo kategoriškas pareiškimas, kad „šito ministro nebus", per savaitę virsdavo kompromisiniu: „Na, dar kartą pasvarstysiu", ko pasekoje Nemuno aušra turi net du partinius ministrus.

Vienas iš ryškiausių prezidento bruožų - akivaizdus jautrumas viešajai nuomonei. Kai tik pasirodydavo apklausos ar spaudoje sustiprėdavo kritika, Nausėdos retorika pasikeisdavo.

Prezidentas, kuris turėtų formuoti valstybės politikos toną, pats tapo priklausomas nuo tono, kurį jam diktavo komentarų skiltys, madingi įtakotukai ir dvaro politologų citatos.

Kai visuomenė, valdančioji koalicija bei žymūs konstitucinės teisės žinovai jau garsiai pradėjo kalbėti, jog ministrų skyrimo krizė per ilgai užsitęsė ir kenkia valstybės darbui, prezidentas staiga „atrado sprendimą".

Paaiškėjo, kad pagrindinis vertybinis vyriausybės narių skyrimo kriterijus buvo ne kompetencija, ne moralė, ne patirtis, o energetikų klano atstovas dar nuo konservatorių Sekmoko laikų - Žygimantas Vaičiūnas - energetikos ministro poste.

Po visų teatro vertų užkulisių, spaudimo bangų ir kietų pareiškimų galiausiai prezidentas patvirtino tuos pačius kandidatus, dėl kurių iš pradžių atrodė kategoriškai nusiteikęs. Kur gi dingo „Nemuno aušros partijos narių nebus vyriausybėje" principai? Kur dingo „nepajudinami kriterijai"? Kur galų gale dingo valstybės vadovo autoritetas?

Rezultatas yra toks, kokį matome: pasiektas kompromisas, kuris neatrodo nei garbingas, nei reikalingas toliau audrina ir priešina visuomenę.

Tai buvo kompromisas vardan kompromiso, kad tik „užsibaigtų krizė", o prezidentas šioje vyriausybėje gautų trečią ministeriją, taip aplenkdamas ir valstiečius su lenkais bei tą pačią Nemuno aušrą - koalicijos partnerius, turinčius po dvi ministerijas.

Prezidentas negrįžtamai prarado galimybę parodyti, kad, nors ir labai rūpinasi Ukraina, gali būti ir Lietuvos politinės atsakomybės centras bei pats pavertė save krizinio chaoso įkaitu.

Galime garsiai paklausti: ar šis paskutinis mėnuo yra tik epizodas, ar tai - jau nuosekli prezidento valdymo maniera? Atsakymas, deja, liūdnas.

Jei prisiminsime ankstesnius Nausėdos sprendimus - nuo ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo iki pozicijų dėl vidaus politikos krizių - pamatysime tą pačią schemą.

Pirmiausia garsūs pareiškimai apie principus, tada užsitęsusios konsultacijos, po jų - viešosios nuomonės atgarsių sekimas ir galiausiai kompromisas, kuris atrodo ne kaip lyderystė, o kaip nuolatinė kapituliacija.

Taip buvo ir su Kultūros bei Aplinkos ministerijų vadovų paieška, taip buvo ir su kitomis paskyrimų dramomis. Šįkart tiesiog dar labiau išryškėjo blaškymasis ir kaprizai, nes situacija dėl ministrų buvo ypač viešai matoma, o visuomenė naiviai laukė aiškios prezidento pozicijos.

Kas iš viso to seka? Pirmiausia - silpnėjantis institucinis prezidento autoritetas. Jei šalies vadovas kelis kartus per mėnesį keičia poziciją, kaip galima tikėtis, kad jo žodis turės svorį ar įtaką tarptautinėje politikoje ar sudėtingose derybose su užsienio partneriais?

Antra - stiprėjanti valdančiųjų savijauta, kad prezidentą galima tiesiog „perlaužti" laukiant ir spaudžiant. Trečia - visuomenės nusivylimas, kuris vis labiau išryškėja: prezidentas, kuris buvo rinktas kaip padorumo ir tvirtumo garantas bei atsvara arogantiškai konservatorių kandidatei, atrodo kaip žmogus, kurio pagrindinė strategija - savo nuomonės neturėjimas.

Krenta ir jo reitingai: naujausios apklausos duomenimis jį palaiko jau tik 58,3 procentai apklausos dalyvių, nors šis skaičius niekada nebūdavo mažesnis, nei 60 procentų..

Tai lyg Dainiaus Kreivio paradoksas: prezidentas, kuris turi būti tvirtas valstybės vidaus politikos ramstis ir stabilumo garantas, pats tampa blaškymosi simboliu.

Ar prezidentas supranta, kad blaškydamasis jis tik silpnina ne tik savo paties autoritetą, bet ir visą prezidento instituciją? Ar jis suvokia, kad vieną dieną, kai reikės tikrai sunkių sprendimų - ne dėl ministrų, o dėl karo ar krizės - visuomenė gali nebetikėti jo tvirtumu?

Ar jis suvokia, kad jo reputacija politikos istorijoje gali likti ne kaip lyderio, o kaip žmogaus, skendusio abejonėse ir neturėjusio savo nuomonės?

Geriausias to pavyzdys yra jo šią savaitę po susitikimo prezidentūroje pasakyti žodžiai akivaizdžiai politikuojantiems kultūros veikėjams, kuriuos įgarsino jo patarėja: „Prezidentas palinkėjo neleisti sau susitaikyti, toliau laikytis aktyvios pilietinės pozicijos."

Lietuvos visuomenei visi šie įvykiai siunčia pavojingą signalą: jei prezidentas negali tvirtai apsispręsti dėl ministrų, ar jis galės apsispręsti tada, kai reikės spręsti dėl šalies saugumo, ekonominių iššūkių ar tarptautinių krizių?

Šis mėnuo tapo dar vienu liudijimu, kad prezidento institucija Lietuvoje tapo ne tiek stiprybės, kiek trapumo simbolis. O blaškymasis - ne vien asmeninė Gitano Nausėdos problema, bet ir politinės sistemos bėda, kuri leidžia šalies vadovui būti ne strategu, o reaktyviu politinių nuotaikų ir sapnų gaudytoju.

Ar tai pasikeis? Sprendžiant iš pastarojo mėnesio įvykių, mažai tikėtina. Nes blaškymasis, regis, jau tapo ne epizodu, o prezidento valdymo stiliumi.

Kita vertus, gal Lietuvos valstybė to ir nusipelnė? Juk 2022 metais LRT Metų apdovanojimuose propagandos lėlių fabrikas - Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas - Margaritos Šešelgytės asmenyje visai šviesuomenei pritariamai plojant ir vizginant uodegomis, Valstybės kūrėju įvardijo Olegą Šurajevą. Kokie kūrėjai - tokia ir valstybė.

„O ką kultūros ministras?" - paklausite jūs, perskaitę iki šios vietos. Gaudykite sąmokslo teoriją, kuria pasidalinti maloniai leido jos autorė: „O kas, jei ta priežastis yra tai, kad liberalai su konservatoriais bei skvernelininkais susivokė, kad Nemuno aušrai su Kultūros ministerija atiteko ne tik LRT, Medijų rėmimo fondo, Kultūros tarybos ir kitų fondų kontrolė, bet ir Vyriausiojo archyvaro tarnybos priežiūra? Tos pačios tarnybos, kurios žinioje yra visi Lietuvos archyvai. Ypatingasis archyvas su KGB bylomis - taip pat."

Ir jau visai pabaigai. Šią savaitę Eligijus Masiulis mestelėjo frazę, po kurios iš viešosios erdvės dingo Laurynas Kasčiūnas.

Frazė skambėjo taip: „MG Baltic byloje turėjo būti nuteistas ir Kasčiūnas: „Visos aplinkybės tos pačios."

Gal girdėjote teisėsaugos ar prezidento reakciją?