Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie Nuodėgulio šeimininkę

Tik perskaitęs visus nustebinusią naujieną pirmadienio rytą iš pagalvojau: o kaip gi dabar turėtų jaustis Lietuvoje išgarsėjęs ir į įstatymų projektus patekęs katinėlis Nuodėgulis, kai jo šeimininkė, tyra lyg kūdikio ašarėlė vertybinė seimo Agnė ir vėl susidėjo ne su tais?

Katinėlis jau supranta, kad nepaisant nuobodžių, visus moralizuojančių tiradų visomis įmanomomis progomis Agnė Širinskienė Lietuvos politiniame peizaže seniai nebeprimena darbštumo ir kruopštumo etalono.

Ji labiau tapo panaši į keliaujantį reklaminį stendą su nuolat keičiamais partijų logotipais, šūkiais ir buvusių vadų portretais, kuriuos, priklausomai nuo sezono, galima arba garbinti, arba viešai sudeginti teisingosios žiniasklaidos studijose.

Jei seimo partijos Lietuvoje būtų traukiniai, Agnė Širinskienė būtų keleivė, kuri niekada neišlipa stotyje - ji tik pereina iš vagono į vagoną, pakeliui dar spėdama konduktoriui paaiškinti, kad ankstesnis maršrutas buvo „moralinė katastrofa".

Nuo pat savo atsiradimo seime 2016 metais ji visada stovėjo teisingų politinių barikadų pusėje, švelniu balseliu kalbėjo apie vertybes, principus ir teisingumą tokiu tonu, lyg pati būtų jų išradėja ir užpatentavusi Europos patentų biure.

Vėliau tie patys buvę bendražygiai staiga tapo klaidatikiais, intrigantais, „nesuprantančiais valstybės interesų".

Politikoje tai nėra retenybė, bet Širinskienės atveju įdomiausia ne pats judėjimas tarp partijų, o jo lydimas garso takelis: tai visada būna ne tylus diplomatiškas atsisveikinimo akordas, o ištisas simfoninis orkestras su būgnais, trimitais ir būtinai - viešais interviu.

„Priėmiau tikriausiai sunkiausią gyvenime sprendimą. Sprendimą, kuris, deja, bet brendo ne vienerius metus", - sakė ji 2021 m. palikdama LVŽS.

Ir pridėjo: „Bet partija ir skiriasi nuo šutvės valdžios ištroškusių žmonių tuo, kad vienija vienminčius žmones, turi savo vertybes, ideologiją ir įsitikinimus, kurių nekeičia jau kitą rytą po rinkimų, kai pavyksta pagaliau "prasmukti" į Seimą, ar kokia kita proga, kai liberalais tampa būti naudingiau - arčiau prie postų ir prie „lovio".

Taip, šie nuoširdūs ir vertybėmis persmelkti žodžiai priklauso seimo narei Agnei Širinskienei.

Juos ji dedikavo buvusiems savo frakcijos kolegoms ir Ramūnui Karbauskiui, kartu su buvusiu bendražygiu Sauliumi Skverneliu atskilusiems nuo valstiečių ir įkūrusiems naują demokratų frakciją seime „Vardan Lietuvos".

„Diskutavau ir su savo šeima, ir su savo padėjėjais, ir su aplinka, ir su rinkėjais - teko ne vieną nuomonę išklausyti. Bet pasirinkau, visų pirma, dėl bendro požiūrio.

Kiek matau partijos „Nemuno aušra" ir šiek tiek rengiamą programą, ir bendras nuostatas - tai tas požiūris į šeimą, į valstybę, į teisingumą valstybėje, į žmogų iš tikrųjų sutampa", - aiškino mums Nuodėgulio šeimininkė prieš 2024 metų seimo rinkimus stojusi petys į petį šalia Remigijaus Žemaitaičio.

Vėliau - jau 2025 metais jos nuomonė pasikeitė: „su teistų žmonių aplinka nenorėčiau tapatintis." Savo svyravimus seimūnė paaiškino staigiu praregėjimu: „Tam tikros aplinkos, kurios galbūt aš nemačiau prieš rinkimus, klausimas. Dabar pamačiau ir tikrai nebuvau sužavėta"

Po to tradiciškai sekė katinėlio Nuodėgulio šeimininkės salto, skirtas televizijos eteriui - keli sakiniai prieš kelionę į naują partinę priklausomybę: „Jungiuosi prie „Vardan Lietuvos" nes tikiu, kad esame tie, kurie nešame pokytį ir aukštesnę politikos kultūrą į Lietuvą.

Ne kartą sakiau, kad atėjau į Seimą dirbti, o ne bandyti ko nors reikalauti ar vaikytis aukštesnių postų. Siekiu konstruktyvaus, kokybiško ir rinkėjams aktualaus darbo teisėkūros srityje - toks buvo mano pagrindinis tikslas einant į Seimo rinkimus ir aš jo laikausi", - pranešime sakė Agnė Širinskienė.

Stebėtojams kyla natūralus klausimas: ar Širinskienė keičia partijas todėl, kad nusivilia jų vadovais, ar nusivilia jų vadovais todėl, kad jau senokai pakeitė partiją?

Tai primena klasikinę dilemą apie vištą ir kiaušinį, tik čia vietoje jų - dešimtmetis seime, eilinės partijos nario pažymėjimas ir garantuotas teisingos žiniasklaidos spaudos konferencijos mikrofonas.

Kandaus stiliaus mėgėjai galėtų sakyti, kad kiekvienas naujas politinis namas Širinskienei iš pradžių atrodo kaip rūmai, o buvę - kaip griūvantys sandėliai su pasibaigusiu galiojimo laiku.

Kai tik durys užsitrenkia, prasideda buvusios partijos kritika: „tokia partijos komunikacija nebus toleruojama", „ten buvo pelėsis", „ten nebuvo vertybių pamato", „ten vadovybė nebesiorientavo realybėje". Ir viskas sakoma su tokia rimtimi, lyg iki vakarykštės dienos ji pati nebūtų padėjusi plytų į tą patį partinį mūrą.

Jei reikia dar citatų - prašau: „Aš nebuvau išgirsta." „Partijos kursas pasikeitė." „Negalėjau būti kartu su žmonėmis, kurie pamiršo rinkėjus."

Tai sakiniai, kurie politikoje yra tokie universalūs, kad galėtų būti spausdinami ant blankų: palieki vieną partiją - užpildai formą, įrašai datą, uždedi parašą ir eini į kitą.

Tačiau Agnės atveju ypač ryški ne pati politinė migracija, kuri seniai nebėra stebinanti, o poreikis išvykstant sudeginti tiltus taip, kad liepsnos būtų matomos per pusę Seimo salės.

Tai ne tylus diplomatinis atsitraukimas, o performansas, kuriame buvę vadovai tampa pagrindiniais antagonistais, o pati politikė - sąžinės balsu, priverstu bėgti iš „skęstančio laivo".

Ir štai, iki praėjusio pirmadienio trukęs dabartinis politinis etapas, nauja „Vardan Lietuvos" vėliava, nauji kolegos, naujos deklaruojamos viltys.

Vėl girdėjome apie „atsakomybę", „skaidrumą", „valstybės interesus". Iki šios savaitės dabartiniai vadovai dar geri, kryptis - teisinga, o partija - tarsi pagaliau rasta stotelė, kurioje galima išsikrauti lagaminus, nors Lietuvos politinė istorija moko, kad tie lagaminai dažnai lieka su ratukais.

Ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus: „Pirmadienio rytą teisėsaugos pareigūnai apsilankė dviejų Seimo narių - demokrato Sauliaus Skvernelio ir konservatoriaus Kazio Starkevičiaus - namuose ir darbo kabinetuose Seime, kur buvo atliktos kratos."

Žinoma, kol kas mes matome tik pasirodžiusias kriminalinių kronikų antraštes, kuriose šmėžavo jos dabartinio partijos pirmininko Sauliaus Skvernelio pavardė.

Tai minima tik žiniasklaidos kontekste, kurį dar teks aiškintis institucijoms ir gausiems komentatoriams.

Tačiau tokie sutapimai politikoje turi ypatingą skonį: sudėtinga, kai dar vakar kalbėjai apie moralę ir principus, o šiandien turi atsakinėti į klausimus apie savo naujosios komandos reputacinius galvosūkius.

Prieš kurį laiką šio politinio cirko stebėtojai galėjo paklausti: jei visi buvę vadovai galiausiai tampa problema, ar nėra rizikos, kad ir dabartiniai kada nors atsidurs toje pačioje lentynoje - šalia kitų, jau nurašytų? Politika mėgsta ironiją, o ironija mėgsta pasikartojimus. Panašu, kad ta diena atėjo.

Galbūt po kurio laiko vėl išgirsime naują spaudos konferenciją, naują nusivylimo istoriją ir naują citatą, kuri papildys jau storą politinių atsisveikinimų albumą.

O kol kas Agnės Širinskienės kelionės iš partijos į partiją primena serialą, kuriame kiekvienas sezonas baigiasi tuo pačiu: pasikeičia dekoracijos, aktoriai, bet pagrindinis monologas apie „nepakeliamą situaciją" lieka tas pats - tik ištariamas kitoje scenoje.

Jei katinėlio Nuodėgulio šeimininkė yra skaičiusi Nikolo Makiavelį, jai turėtų patikti šį jo mintis: „Žmonės taip lengvai pakeičia valdovą, tikėdamiesi pagerėjimo, kad netrukus iš patirties sužino - pasidarė dar blogiau."