Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie laisvą žodį

Ar atiduosime visuomeninį transliuotoją tiems, kurie atvirai balsuoja prieš Lietuvos nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbius projektus, pavyzdžiui, poligoną?"

Taip šios savaitės viduryje „profesionalėmis" pačios save įsivardinusios žurnalistės, kurioms vadovauja tokia panelė Davidonytė paaiškino, kodėl buvo organizuotas eilinis didesnes pajamas ir aukštesnį išsilavinimą įgijusių sostinės gyventojų mitingas, realiai skirtas išsaugoti savo politinės orientacijos neslepiančios nacionalinio transliuotojo direktorės taip sunkiai iškovotą kėdę.

Apie mitingą daugybė informacijos yra teisingoje žiniasklaidoje, todėl aš rašau apie kitką.

Lietuvoje vadinamoji „kova už laisvą žodį" vis labiau primena ne principinę vertybinę akistatą, o iš anksto surežisuotą viešosios erdvės spektaklį, kuriame visi dalyviai puikiai žino savo vaidmenis ir privalomus tekstus.

Retorika čia skambi, emocijos demonstratyvios, argumentų mažoka, tačiau tikrasis konfliktas slypi gerokai giliau - kova vyksta ne dėl pačios laisvės, o dėl teisės ją apibrėžti, administruoti ir, svarbiausia, kontroliuoti.

Laisvė šiandien Lietuvoje vis dažniau tampa nebe tikslu, o įrankiu, kurį kiekviena interesų grupė bando panaudoti savo naudai.

Šios tendencijos ypač aiškiai atsiskleidė diskusijose dėl LRT įstatymo keitimo. Formuluotės, kurias naudoja įstatymo pataisų autoriai yra logiškos: kalbama apie skaidrumą, efektyvesnę valdyseną, aiškesnę atsakomybę.

Tačiau už pataisų priešininkų „vertybinių" frazių slypi paprastas klausimas - kas toliau valdys instituciją, kuri pati subjektyviai formuoja viešąją nuomonę. Kitaip tariant, kas turės galimybę nustatyti, kas yra „objektyvu", „subalansuota" ir kas yra „visuomenės interesas".

Neatsitiktinai net į Europos Komisiją skriejo rauda, kaip tokios pataisos derės su žiniasklaidos laisvės principais, o nacionalinio transliuotojo užtarėjai kalba apie galimas grėsmes nepriklausomumui ir net cenzūros riziką.

Tai nėra tik institucinis ginčas - tai signalas, kad net ir demokratinėje sistemoje atsiranda įtampa tarp politinės galios ir informacinės autonomijos.

Valdančiųjų reakcija į šias kritikas būdinga lietuviškam politiniam stiliui: viešai deklaruojama ramybė, pabrėžiama, kad niekas nevyksta skubotai, kad visi procesai yra „derinami" ir „subalansuoti".

Oponentų kova prieš įstatymo pataisas dažniausiai maskuoja pokyčių baimę, kurios kryptis iš esmės yra aiški - prarasta įtaka, didesnė kontrolė, daugiau instrumentų įsikišti, jei to prireiktų.

Ir net jei šie būkštavimai nėra atvirai įvardijami, pats jų galimumas jau kelia nerimą, nes laisvė žiniasklaidoje protestuotojų nuomone yra ne tik tai, kas daroma, bet ir tai, ko bijoma.

Natūralu, kad šioje situacijoje LRT palaikanti žurnalistų bendruomenė ir įvairios viešosios erdvės figūros, mintančios iš LRT lesyklos reaguoja jautriai.

Protestai, pareiškimai, atviri laiškai tampa neišvengiama reakcija į bet kokį bandymą keisti nusistovėjusią tvarką. Tačiau čia atsiskleidžia ir kita, mažiau patogi tiesa - žiniasklaidos laisvė Lietuvoje dažnai ginama labai selektyviai.

Kai spaudimas ateina iš politinės valdžios, tai nedelsiant įvardijama kaip grėsmė demokratijai. Tačiau kai spaudimas kyla iš partinių ir komercinių interesų, reklamos rinkos ar pačių redakcijų ideologinių preferencijų, tai dažniausiai vadinama „redakcine politika".

Tokia dviguba logika neišvengiamai silpnina pačios laisvės argumentą, nes jis tampa priklausomas nuo konteksto.

Dar vienas ryškus šios kovotojų už laisvą žodį istorijos elementas - simbolinės premijos ir jų atsisakymas. Laisvės premija, valstybės apdovanojimai, įvairūs pagerbimai viešojoje erdvėje įgyja ne tik pripažinimo, bet ir politinės pozicijos išraiškos funkciją.

Oficialiai tokios premijos skirtos pagerbti tuos, kurių gyvenimas liudija kovą už laisvę, ir šioje vietoje abejonių nekyla - istorinių įvykių dalyviai, tokie kaip Sausio 13-osios liudininkai, iš tiesų įkūnija šią vertę.

Tačiau šiuolaikinėje Lietuvoje vis dažniau matome kitą reiškinį: atsisakymas priimti premiją tampa ne mažiau reikšmingas nei jos gavimas.

Šis atsisakymas dažnai pateikiamas kaip principingas protestas prieš sistemą, tačiau kartu jis veikia ir kaip efektyvi komunikacinė strategija.

Atsisakęs apdovanojimo, žmogus automatiškai atsiduria moralinėje aukštumoje - jis ne tik kritikuoja, bet ir demonstruoja asmeninį nuoseklumą.

Tačiau kartu toks gestas leidžia išlikti viešosios erdvės centre, neprarandant matomumo ir įtakos.

Ironiška, bet laisvė čia pasireiškia kaip galimybė atsisakyti valstybės pripažinimo, kuris pats savaime turėtų būti tos pačios laisvės įvertinimas. Šią situaciją portale alkas.lt puikiai aprašė Jonas Vaškūnas:

„Tai, kas šiemet įvyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio įteikimo iškilmėse, vargu ar galima pavadinti kitaip nei viešu kiaulišku elgesiu. Trys apdovanotieji - Marius Burokas, Gytis Norvilas ir Kotryna Zylė - priimdami apdovanojimus pabrėžtinai atsisakė paspausti ranką apdovanojimus teikusiai Seimo Pirmininko pavaduotojai Aušrinei Norkienei.

Vienas jų nuėjo dar toliau - atsisakė iš jos rankų priimti ir patį apdovanojimą, todėl medalį jam buvo priversta perduoti Panevėžio miesto merė... Taigi priešingai nei buvo išreklamuota žiniasklaidoje, nė vienas iš šių trijų kultūrininkų apdovanojimo neatsisakė. Visi trys jį priėmė."

Politikų vaidmuo šioje istorijoje taip pat nėra vienareikšmis: vieni bando reformuoti nusistovėjusią tvarką, kiti ją kritikuoja, treti tiesiog ironizuoja.

Štai amžinasis seimūnas Eugenijus Gentvilas savo įsteigtą „Fakto premiją", numatytą skirti asmeniui, kuris pirmasis jį liečiančią „konkrečią melagystę" įrodys kaip faktą, trečiadienį pervedė mano jau minėtai Žurnalistų profesionalų asociacijai 250 eurų.

Tai daugiau nei akivaizdus noras nusipirkti teisingosios žiniasklaidos simpatijas. Nesutinkate? O jums teko matyti nors vieną kritišką reportažą apie patį Eugenijų ar jos vadovaujamą nuteistą Liberalų partiją?

Šiame kontekste laisvas žodis ima veikti kaip įrankis, kurį kiekvienas naudoja pagal savo poreikius. Valdantieji remiasi juo, kai nori pateisinti reformas, opozicija - kai kritikuoja valdžią, o žiniasklaida laisvu žodžiu ginasi nuo bet kokio reguliavimo.

Viešieji intelektualai jį naudoja kai nori pabrėžti savo neegzistuojančią nepriklausomybę. Tačiau kuo dažniau šis argumentas naudojamas, tuo labiau jis praranda konkretumą. Laisvė tampa abstrakčia sąvoka, kurią galima pritaikyti bet kokiai situacijai.

Ir vis dėlto pagrindinė problema nėra nei konkrečios įstatymo pataisos, nei atskiri politiniai sprendimai. Problema yra ta, kad Lietuvoje vis dar nėra aiškaus susitarimo, kas iš tiesų yra tas pastaruoju metu kasdien linksniuojamas žiniasklaidos nepriklausomumas.

Ar tai reiškia visišką atsiribojimą nuo valstybės, finansinį savarankiškumą ir ideologinį neutralumą? Kol šie klausimai lieka neatsakyti, kiekvienas bandymas tobulinti sistemą neišvengiamai bus suvokiamas kaip bandymas ją perimti.

Todėl šiandieninė „kova už laisvą žodį" Lietuvoje kalba ne apie pačią laisvę, o apie spekuliatyvią jos interpretaciją. Tai kova dėl monopolinės teisės apibrėžti, kas yra teisinga, kas yra objektyvu ir kas yra leistina.

Ir kol ši kova vyksta, vis dėlto galima sakyti, kad laisvas žodis dar egzistuoja, nes apie jį ginčijamasi, dėl jo kovojama, jis vis dar yra svarbus.

Tačiau kartu reikia pripažinti ir kitą, mažiau patogią tiesą. 1991-aisiais laisvė jau reiškė teisę kalbėti be baimės būti nutildytam jėga.

Šiandien ji turi užtikrinti kiekvieno teisę kalbėti be baimės būti apšauktam prorusišku, marginalu ar paprasčiausiai paskandintam informaciniame triukšme.

Tai lyg ir yra progresas, tačiau tai taip ir nauja rizika, kad laisvė taps nebe esmine vertybe, o techniniu parametru, kurį galima reguliuoti, optimizuoti ir koreguoti.

Tikroji kova vyksta ne tarp valdžios ir žiniasklaidos, ne tarp opozicijos ir koalicijos, o tarp dviejų skirtingų požiūrių į pačią laisvę. Vieni mato ją kaip vertybę, kuri turi būti saugoma bet kokia kaina.

Kiti - kaip instrumentą, kurį galima pritaikyti prie sau palankių aplinkybių. Kol šie du požiūriai egzistuoja greta, tol ir pati „kova už laisvą žodį" išliks kaip nuolatinė: kartais nuoširdi, kartais ciniška, bet visada atspindinti ne tik politinę realybę, bet ir visuomenės brandos lygį.

Pabaigai - tradiciškai citata. Šį kartą vieno iš Lietuvos žurnalistų. Saulius Jakučionis, naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius apie šios savaitės mitingą:

"Vis dėlto pats šiame mitinge nedalyvausiu. Ne todėl, kad man nerūpėtų tai, kas vyksta su nacionaliniu transliuotoju, o priešingai - todėl, kad rūpi.

Manau, kad su kritika įstatymo projektui protesto lyderiai žengė per toli ir kuria terpę ne kokybiškam pokalbiui apie teisėkūrą, o susiskaldymui.

Renkuosi atsitraukti, nedalyvauti aktyvizme, neprieštarauti viskam urmu, o stengtis giliau matyti siūlymų turinį, kur slypi realios rizikos, o kur kokybišką viešąją diskusiją keičia emocijos, politinės simpatijos ir antipatijos ar protesto retorika. Kaltinimai LRT užvaldymu ir panašus politizuotas žodynas man neatrodo rimti argumentai."

Tai netikėtas šviesos spindulys šių dienų žiniasklaidos padangėje.